- Jeigu Partija man patikėtų pistoletą ir tokią užduotį, nušaučiau Reiganą Netikite?
- Tikiu, - atsakydavau.
Pažinojau indoktrinuotų „paprastų“ Rusijos piliečių mąstyseną. Be to, rytais visados taršydavau saldžią arbūzo skiltį, o arbūzą, skirtingai nuo žmogaus, ugdo žemė, ne ideologija.
Bet ne tik šeimininkės, kažkada dirbusios lageriuose medicinos seserimi, gyvenimas, nugyventas kerzo batais, jos pažiūros, įskiepytos maskvietiškojo komunizmo, sąlygojo tą homo sovieticus fanatizmą. Manau, kad ir stojus naujiesiems laikams, Juodosios jūros kraštuose ir plačiojoje Rusijoje anų laikų mąstymas išvirto į radikalųjį antikomunizma, kurio sudedamoji dalis yra perdėtas religingumas.
Dagestane, Čečėnijoje, tai islamas.
Tamerlanas Carnajevas, gimęs 1987 m. Kirgizijoje, čečėnų tremtinių šeimoje, užaugo tokioje aplinkoje. Spardė dulkėtą kamuolį suplyšusiais sportbačiais ir klausėsi rusiško repo kruvinų sąskaitų suvedinėjimo kraštuose - uzbekai pjovėsi su kirgizais, armėnai su azerais ir, kaip žinia, čečėnai su rusais.
Tai buvo nuodingų idėjų, kraujo keršto, paranojiškų pasaulėvaizdžių, sudarkyto gamtovaizdžio ir žmonių sambūvio kraštai, kuriuose jauna siela yra jautri įtakoms, jeigu jos skelbiamos vardu vertybių, neva tokių pat amžinų kaip ir snieguotos viršukalnės.
Mirusieji, kaip tai būna ir Lietuvoje, čia laiko gyvuosius už kojų, kartodami, mums tvanku po žemėmis, mes vartysimės karstuose, kol neatkeršysite už mus. Gentims vaidenosi jų legendiniai kunigaikščiai, šaukiantys į mūšį. „Limonkėmis“ ir kalašnikovais buvo siekiama įtvirtinti religinę ar tautinę tapatybę.
Nenuostabu, kad iš tokių šalių ir pašalių ištrūkę jaunuoliai neranda su bendraamžiais kalbos tokiame europietiškame ir, sykiu amerikietiškame mieste kaip Bostonas. Tai mielas miestas. Puikūs restoraniukai (rekomenduoju prancūzų Le Voile, Newburry gatvėje), nuostabūs muziejai.
Anglosaksiškosios Amerikos dvasia čia linkusi į europietiškąją laikyseną. Šiais laikais čia išeiviai iš buvusios SSRS kone ties kiekvienu kampu.
Į Bostono garsiąją muzikos akademiją šiais metais įstojo vilniečio žurnalisto A. Vinokuro sūnus. Prieš metus buvau nuvykęs į parodos atidarymą Bostone ir gyvenau viešbutyje Lenox ties tuo bulvaru, kur šiomis dienomis vyko garsusis maratonas. Itališkame kaiminystės restorane mane aptarnavo moldavė, pusėtinai šnekanti angliškai ir studijuojanti kažkuriame Bostono koledže.
Parduotuvėje pirkau skėtį iš buvusio ukrainiečio. Atidarant parodą susitikau ir lietuvį. Dauguma jų siekia Amerikietiškosios svajos. Tačiau, štai Davidas Remnickas iš „The Newyorker“ Džocharo Carnajevo tinkle „Twitter“ rado tokią jaunėlio Carnajevo, Džocharo frazę „Dešimt metų Amerikoje, manau, pakaks.“ Pažadėtoji žemė Amerika, pasirodo, ne kiekvienam atvykėliui prie širdies.
Tais atvejais, jeigu Amerikietiškoji svaja nėra lengvai pasiekiama, (vyresniajam, Tamerlanui nebuvo leista dalyvauti JAV nacionalinėse bokso varžybose, nes jis neturėjo piliečio statuso) jo vertybės, paveldėtos iš gimtųjų kraštų susiduria su amerikietiškomis. Ir ne vien tik diskriminacijos atvejais.
Patriarchališka ir mačistinė azijiečių ir kaukaziečių pasaulėžiūra jų virtuvėse, ar tai būtų Bostonas ar kiti JAV ar Vakarų Europos miestai, triukšmingų ginčų su įvairių kartų giminaičiais metu susiduria su vietos liberalia ir demokratine pasaulėžvalga. Prieš kelerius metus Tamerlanas Carnajevas stojo prieš teismą, kai namuose kutavojo žmoną. Jo vienas dėdžių tai pakomentavo šitaip: „Amerikoje, pasirodo, moterų nė pirštu negalima paliesti“.
Antra vertus, ir gimę JAV priskaldo malkų ne prasčiau už čečėnus nepritapėlius. Adamas Lanza, iššaudęs mažylių klasę Niutaune, buvo vienišius, panoręs bet kokia kaina išgarsėti. Bet ir jis, kiek pamenu, buvo paveiktas radikalizmo, domėjosi ultradešiniosiomis A. Breiviko pažiūromis, išplatintomis internete.
Žodžiu, susvetimėjimas su aplinka yra besikartojantis būsimo teroristo bruožas. Tačiau juk tokia būsena neretai būdinga ir menininkams, ir filosofams. Ne kiekvienam lemta tapti masiniu žudiku. Kada žengiamas žingsnis iš palėpės su knygomis arba mečetės su karingais pamokslais į gatvę su bomba kuprinėje? Atsakymas kaip tik į šį klausimą Carnajevų atveju vertas milijono dolerių, tvirtino JAV žiniasklaidai vienas FTB pareigūnas.
Brolių motina, Zubeidat Carnajeva teigia, kad visa tai – melas. Carnajevų giminaičiai Machačkaloje tvirtina, kad jų vaikai tapo FSB arba FBI sąmokslo auka. Kitą brolių Carnajevų dėdę, gaudynių metu besikreipusį į Džoharą per TV, kad pasiduotų, giminės laiko išdaviku. Ir kaimynų, ir pažįstamų piešiami psichologiniai brolių-ypač jaunesniojo Džacharo- portretai vaizduoja juos kaip draugiškus, malonius, sugyvenamus vyrukus. Tamerlanas Carnajevas, buvo apsilankęs Machačkaloje praėjusiais metais. Pasak laimynų ir giminių jis pūsdavo į akį iki vėlumos, meldėsi penkiskart per dieną ir dažė tėvų namus. Jaunėlis, Džoharas Carnajevas mokėjo šešias Kaukazo kalbas ir skaldydavo internete juokelius.
Tačiau dūmai sklaidosi ir aiškėja faktai. Jie verčia sunerimti ir politikus ir ypatinguosius agentus. Tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos pateikė JAV užklausimą dėl Tamerlano, jau dešimtmetį negyvenantį Rusijoje, ir tai, kuo jis domėjosi interneto pasauliniuose tinkluose, o ir tai, ką rašė Džarchanas savo tinklapyje, leidžia manyti, kad vaikinai slydo į radikalizmą ir salafistinį-dogmatišką ir karingą –islamą.
Rusijos specialiosios tarnybos, pasak JAV žiniasklaidos, užrašė 2011 m. Tamerlano pasikalbėjimą telefonu su motina, kur jis pasisako norįs vykti kovoti į Palestiną – deja, nepažįstantis kalbos. Priedo, JAV tyrėjai iš Rusijos parsivežė ir vieno Nepažįstamojo, suteikiančio šiai istorijai intrigos, eskizą. Tai kažkoks dėdė Miša, rudbarzdis armėnų kilmės musulmonas, neva turėjęs įtakos Tamerlanui. Dar ir kitkas. JAV nepilotuojamo lėktuvo 2011 Jemene nukautas Anwaras Al-Awlaki buvo charizmatinis ekstremistas, organizavęs teroro išpuolius, ir skelbęs internete aršius antivakarietiškus pamokslus.
Pasak FTB, broliai Carnajevai žiūrėdavo Al Avlakio vaizdajuostes. Naujausiais duomenimis Carnajevų motina, kaip ir Tamerlanu, domėjosi ir Rusijos FST ir JAV FTB. Ji vertėsi Bostone kosmetinėmis paslaugomis, tačiau jos klientė teigė pasakojime, paskelbtame “The Daily Beast”, kad Zubeidat ją ne kartą įtikinėjo, kad rugsėjo 11 yra surengta JAV Vyriausybės, tam, kad nuteiktų visuomenę prieš islamą.
Taigi, JAV šiomis dienomis, iš miglos, gaubiančios Carnajevų, šiaip labai eilinių vaikinų, epopėją, formuojasi keli, manau, didieji klausimai, kurie užims žurnalistus, sociologus, politikus, kai ši byla pasieks teismą.
Viena, kodėl atvykėlių, netgi jaunų, kartais neveikia amerikietinimo modelis, šiaip jau laikomas kone sėkmingiausiu pasaulyje – į jį pavydžiai žiūrėdavo ir prancūzai, imigrantų priemiesčiuose liepsnojant automobiliams, ir olandai, islamistui nužudžius kinorežisierių Van Gogą ir britai, pašiurpę nuo islamistų su olandiškais pasais, ir netgi, anksčiau, griūvančios SSRS funkcionieriai, supratę, kad jokio bendro vardiklio tarp kai kurių imperijos tautų nėra ir artimiausiu laiku nebus, o, štai, JAV „Amerikietiškoji svaja“ išlieka patraukli įvairiakilmiams JAV gyventojams. Betgi, kaip matome, ne visiems.
Ana Niemcova „Newsweek“ korespondentė, reiškia nuogąstavimų ir dėl to, kad JAV administracijos jaučiama kaltė ir būtinumas gauti iš Rusijos bylai reikalingus duomenis, neatsižvelgus į Rusijos 2011 m. užklausimus dėl Tamerlano Carnajevo, vers Vašingtoną žiūrėti pro pirštus į žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje.
Juk amerikiečiams reikia galop susigauti ir tąjį barzdylą Mišą (jei tai jo tikras vardas), o gal ir dar ką nors Kaukaze susižvejoti.
Stebint šią istoriją, narstomą JAV spaudoje skiltyse „Po Bostono“ akivaizdu, kad čia yra apie ką pamąstyti ir lietuviams, kuriems kol kas mažumų lietuvinimas (ar esama tokio patrauklaus daikto kaip „Lietuviškoji svaja“, apjungianti daugumą piliečių?) nelengvas uždavinys.
O kas čia dėsis, liberalizuosime pilietybės įstatymą, įsivesime eurą ir turėsime tokią pat žmonių įvairovę, kaip ir mažiau atsiribojusios nuo pasaulio Vakarų šalys?
