27 metų A. Vrubliauskaitė – VDU Humanitarinių mokslų fakulteto praktinės filosofijos II kurso magistrantė.
„Rinkausi Kiniją, nes mano pagrindinis tikslas buvo, o ir yra išmokti kinų kalbą, kad galėčiau tomis žiniomis naudotis tyrinėdama senąją kinų filosofiją. Mokytis kalbą, be jokios abejonės, geriausia ir veiksmingiausia ja kalbančiųjų šalyje.
Drauge tai buvo proga pačiai savo akimis pamatyti, kaip kinai praktikuoja daoizmą, pagrindinį mano tyrimų objektą“, - motyvus vardijo studentė.
Universitetas, kuriame ji mokėsi, yra gana populiarus visame pasaulyje tarp užsieniečių, norinčių mokytis kinų kalbą, tad studijų kokybė merginos nenuvylė.
Pats pasiruošimas išvykti studijuoti į Kiniją buvo gana intensyvus - medicininės pažymos tvarkymas, paso gavimas, mat Aušra tuo metu turėjo tik asmens tapatybės kortelę, namų reikalų tvarkymas - reikėjo surasti, kas prižiūrės augintinius.
„Tačiau visiškai nesijaučiau išnaudojusi tam daug jėgų, nes galimybė išvažiuoti į Kiniją man buvo svarbaus gyvenimo tikslo, netgi svajonės, įgyvendinimas, tad visi patirti „vargai“ nepaliko jokių gilesnių pėdsakų“, - sakė A. Vrubliauskaitė.
Teko smarkiai taupyti
Ruošiantis į tolimą kelionę teko nemažai išleisti, tačiau ne tiek daug, kiek būtų galima įsivaizduoti. Juolab skrydžių bilietus apmokėjo Švietimo mainų paramos fondas, be to, kas mėnesį lietuvė gaudavo valstybinę stipendiją.
Aušrai teko įsigyti keletą pirkinių, kurių šiaip nebūtų galėjusi sau leisti, tarkim, nešiojamąjį kompiuterį, fotoaparatą.
„Kinijoje neturėjau jokio papildomo pinigų šaltinio, išskyrus universiteto mokėtą stipendiją, kurios užtekdavo tik patiems pagrindiniams poreikiams patenkinti: susimokėti už internetą, pavalgyti valgykloje. Restoranai, netgi greitojo maisto, buvo prabanga, retkarčiais nusipirkti vaisių, pasipildyti telefono sąskaitą, nusipirkti geriamojo vandens ar sąsiuvinių bei tušinukų.
Pekinas labai brangus miestas, tačiau netgi atvažiavusi su keliais šimtais litų kišenėje pirmąjį mėnesį jaučiausi esanti turtingesnė nei tokią pačią sumą turėdama Lietuvoje“, - pasakojo A. Vrubliauskaitė.
Pradėjusi gyventi tik iš stipendijos, ji greitai pamatė, kad reikės labai atsargiai elgtis su pinigais ir kiekvieną pirkinį labai atidžiai apskaičiuoti.
Tarkim, ji buvo visiškai nepasiruošusi universiteto valgyklos uždarymui per žiemos atostogas. „Dauguma vietinių studentų per žiemos atostogas iš didmiesčių ir bendrabučių grįžta namo, iškeliauja ir dauguma užsienio studentų, kurių dalis arba išvyksta namo, arba keliauja po Kiniją, todėl universiteto valgyklos uždarymas gana suprantamas.
Valgykla nedirbo beveik 2 mėnesius, ir per pirmąsias savaites išseko visos tiems dviem mėnesiams skirtos stipendijos santaupos, mat pirkti maistą parduotuvėje irgi gana brangu, valgyti restoranuose - dar brangiau, valgyti miesto valgyklose – nesaugu“, - vardijo lietuvė.
Atsidūrusi toje padėtyje ji turėjo kreiptis finansinės pagalbos į namiškius, nors žadėjo visomis išgalėmis to vengti.
Bendramoksliai – iš viso pasaulio
„Manau, kad svetur pasimokyti yra svarbu ne tik dėl pačių studijų, bet ir dėl to, kokios gyvenimiškos patirties įgyji. Tolima kelionė ir gyvenimas svečioje šalyje pirmiausia grūdina žmogų kaip asmenybę.
Buvimas toli nuo tau įprasto ir patogaus gyvenimo pateikia iššūkių, kuriuos privalai priimti, nes tiesiog nėra kur trauktis. Gyvenimas kitokioje kultūroje lavina kantrybę ir lankstumą, nes jei užsispyręs laikysiesi savo pažiūrų, nuolat atsimuši į sieną, pats sau užkirsi kelią kažką suprasti ir pažinti. Iš tiesų, net jei manai, kad esi gana lankstus ir plataus akiračio žmogus, vis tiek atsiranda dalykų, kurių neįvertini, kurių net nepastebi savo elgesyje, kol neatsiduri aplinkoje, kurioje žmonės į tą patį „dirgiklį“ reaguoja visiškai kitaip“, - įsitikinusi A. Vrubliauskaitė.
Universitetas, kuriame ji mokėsi, garsėja užsienio studentų gausa ir įvairove. Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl ji pasirinko būtent šią aukštąją mokyklą.
Per du semestrus ji turėjau bendramokslių iš viso pasaulio: kartu studijavo po kelis studentus iš visų Europos šalių, Pietų ir Šiaurės Amerikų, Afrikos, Artimųjų Rytų, Naujosios Zelandijos. Lietuvė mokėsi su atvykėliais iš Peru, Kamerūno, Kongo, Egipto, Indijos, Irako, Kubos, Indonezijos, Meksikos, Makedonijos, Ispanijos, Prancūzijos, JAV, Rumunijos.
„Kinijos studijų sistema nebuvo kažkuo labai kitokia, mat mano universitete ji buvo gerokai pritaikyta prie studentų iš Vakarų poreikių“, - sakė A. Vrubliauskaitė.
Tiesa, buvo viena smulkmena, kuri nustebino lietuvę. Už gerus studijų rezultatus studentams semestro pabaigoje teikiamos dovanos. Po studijų ir Aušra buvo apdovanota keliais nešiojamaisiais standžiaisiais diskais.
Teko tenkintis labai kuklia buitimi
„Viena vertus, kuo aplinka labiau kiniška ir kuo mažiau turi galimybių susikalbėti angliškai, tuo labiau esi priverstas vartoti kinų kalbą ir dėl to studijos gali būti veiksmingesnės.
Dėl šios priežasties nemažai studentų renkasi universitetus mažesniuose Kinijos miestuose, nes didmiesčiai yra mažiau kiniški. Tačiau aš norėjau nušauti du zuikius vienu šūviu ir būdama Kinijoje pažinti kuo daugiau kultūrų. O ir kiniškos aplinkos tikrai netrūko, kartais netgi būdavo per daug“, - pasakojo filosofijos magistrantė.
Lietuvei tvarkyti buitinius reikalus nebuvo sunku. Ji gyveno viename iš skurdžiausių universiteto bendrabučių, kuriame dažnai kas nors sugesdavo, bendri tualetai ir dušai buvo gana siaubingi, lovos kietesnės už grindis, drabužius reikėdavo skalbti rankomis, nes mokamos skalbyklės juos paprasčiausiai sudraskydavo. Bet visa tai optimistiškai nusiteikusiai studentei buvo nė motais.
„Visus sunkumus pranoko tas nenuslūgstantis džiaugsmas: „Aš čia, Kinijoje!“ Netgi gyvenimas su nepažįstamu žmogumi mažyčiame bendrabučio kambarėlyje nebuvo didelis iššūkis, nors man tai buvo visiškai nauja patirtis, mat niekada nebuvau gyvenusi bendrabutyje.
Nesakau, kad neturėjau sunkumų, bet tie sunkumai nenusvėrė visos teigiamos patirties, kurią įgijau“, - patikino lietuvė.