Tiesa sakant, tai labai svarus liudijimas, tačiau net ir duobė čia nėra tik paprasta duobė, tik stambių gabaritų skylė asfalte. Galimas daiktas, tai jau yra genialaus namudinio verslo plano dalis. Žiū: ateis laikas ir kauniečiai nepravažiuojamas miesto gatves pavers tarptautinio turizmo objektais egzotikos mėgėjams - lankytinus oro balionais, kartais visureigiais arba paprastuoju būdu – ant kojokų.
Tokių paranormalių dalykų sparčiai modernėjančiame pasaulyje taip paprastai neužtiksi net Afrikoje, nepamatysi iškart net karo ar stichinės nelaimės ištiktoje zonoje, o Kaunas, stichiškai laimingas miestas, be didesnių kompleksų dar vis puoselėja ekstremalaus važinėjimo gatvėmis kultūrą kaip savo identiteto dalį.
Išties, duobė čia nėra tik fizinis artefaktas, bet greičiau yra metafizinio pakto tarp pažįstamų, draugų, giminaičių įvaizdinimas, mentaliteto vizualizacija.
Duobės čia liudija tai, jog nežiūrint didelių įgūdžių viską paslėpti po žodžių skraiste, įvynioti į vatą, tikros dalykų padėties galai pasimato kiekvieną kartą iš naujo nutirpus sniegui, prikišamai bado akis, primena, jog Kaunas yra ne tiek politinės kultūros, kiek subkultūros miestas su nelygstamu „šeimų“ koloritu.
Kaunui dažnai nelieka laiko apsikuopti po savimi, užlopyti paprasčiausias skyles, užsiimti kitais kasdieniniais niekais, nes miestas visa savo galva yra pasinėręs į globalius užmanymus, tokius, pavyzdžiui, kaip mergaitės išgelbėjimas nuo pasaulinio iškrypėlių sąmokslo arba kosminės darnos programos išvystymas.
Kaune jau niekas nebeskaito „Grynojo proto kritikos“, nors atšilus užmiesčio tyruose vėl klaidžioja grynojo oro bepročiai.
Tik Kaunas gali būti vadintinas tikrąja to žodžio reikšme giliu miestu, nes žodis „gilus“ visų pirma yra skirtas duobės, o kartais ir minties kiekybinio savitumo įvertinimui.
