Nors pastarasis įveikė partijos patriarchą V. Landsbergį 5166 balsais prieš 4501, artėjant antrajam rinkimų turui tikrai nebuvo aišku, kas laimės.
Juk pirmajame rinkimų ture V. Landsbergis kartu su trečiuoju likusiu V. Stundžiu aplenkė A. Kubilių kone 800 balsų.
Žinoma, ekspremjero komanda prieš antrąjį turą nesėdėjo rankų sudėjusi, kad šį santykį persvertų savo naudai.
Partijos centrinis aparatas dar aktyviau nei prieš pirmąjį turą agitavo už savo vedlį. Skaidrumu besigiriančiai konservatorių vadovybei buvo nė motais tai, jog partijos struktūros, kurios prižiūri rinkimus, turėtų bent viešai likti nešališkos.
Tai A. Kubiliui ir jo aplinkai ne kartą prikišo partijos oponentų atstovai. O radikaliausi jų netgi ėmė svaidytis užuominomis, kad rinkimai buvo suklastoti.
Bene svarbiausias įrankis, kurį laimėtojo aplinka užkulisiuose naudojo, ko gero, dar aktyviau nei viešą agitaciją – administraciniai svertai ir įtaka partijos funkcionieriams savivaldybėse.
Neatsitiktinai kai kurie skyriai, pirmajame ture demonstravę maištingas nuotaikas, antrajame jau tryško ištikimybe partijos galvai.
Pavyzdžiui, Radviliškio skyriuje pirmajame ture už V. Landsbergį balsavo 64 asmenys, už A. Kubilių 91, už V. Stundį – net 193. Bet antrajame ture A. Kubilius įveikė V. Landsbergį net 209 balsais prieš 135.
Kita vertus, daugelis partijos narių lemiamu momentu pasirinkti tą patį pirmininką nusprendė tiesiog dėl šventos ramybės.
Juk pagrindinės permainos, kurias žadėjo V. Landsbergis, jo pergalės atveju būtų reiškusios ne tik kadrinius valymus vadovybėje, bet ir itin ūkanotą visos partijos perspektyvą.
Tarp Briuselio ir Vilniaus kursuojantis patriarchas, kuris lieka viena prieštaringiausiai vertinamų politinių figūrų, partijos nebūtų sugebėjęs išvesti iš tos kryžkelės, kurioje ji yra dabar, o veikiau ją būtų nuvedęs į aklagatvį.
Vis dėlto nugalėtojo stovyklos džiaugsmo versmė – su nuosėdomis.
A. Kubilius įveikė V. Landsbergį dar mažesniu santykiu nei prieš dvejus metus I. Degutienę. Jo rėmėjų skaičius irgi sumažėjo. Vadinasi, jau tuomet partijoje išryškėjusi vidaus takoskyra ne tik neišnyko, bet ir tapo gilesnė.
Telkiančios lyderystės arogantiškai nuolat kitus mokantis ekspremjeras nesugebėjo sutelkti net konservatorių.
Vidaus nesutarimus per pastaruosius dvejus metus švelnino tik tai, kad partija tuomet buvo valdžioje.
Vakarykščiame tarybos posėdyje A. Kubilius jau atvirai nerimavo dėl partijos pasidalijimo į dvi neformalias frakcijas – „veikiančią” ir „suirzusią bei kritikuojančią”.
Tokia retorika išduoda, jog skilinėjimo problemą jis veikiausiai mėgins spręsti senu išbandytu būdu – stiprindamas savo ir rėmėjų galią partijoje, o ne keisdamas politikos stilių ar siekdamas realios vienybės ir susikalbėjimo.
Prezidiumo, kuriame dominuoja vedlio šalininkai, sudaryta speciali darbo grupė jau pasiūlė partijos įstatų pataisų paketą. Bendras jų vardiklis – daugiau galių centrui.
Siūloma nuo dvejų iki ketverių metų ilginti pirmininko kadenciją, suteikti daugiau galių etikos sargams, didesnių skyrių vadovybei priimti svarbius sprendimus rečiau klausiant visų narių nuomonės.
Skyrius taip pat ketinama prie vadovybės pririšti trumpesniu pavadėliu – jie gautų tiek pinigų, kiek būtų aktyvūs.
Partijos maištininkai suvažiavime ketina priešintis, anot jų, autoritarinėms tendencijoms.
Tiesa, partijos vadovo kadenciją siūloma ilginti tiktai nuo 2016-ųjų, tad nauji pirmininko rinkimai turėtų vėl įvykti 2015-aisiais, iki Seimo rinkimų likus daugiau nei metams.
A.Kubilius, svajojantis grįžti į premjero postą, tikriausiai vėl juose dalyvaus. Tai – labiau tikėtina nei jo pasitraukimas, į savo vietą pasodinant patikimą įpėdinį.
Situacija gali smarkiai pasikeisti, jei maištingajai partijos daliai pavyktų rasti naują, visus konservatorius galinčią suvienyti figūrą. Bent kol kas tokios horizonte nematyti.
Dabar bene svarbiausias dešiniųjų rūpestis – smarkiai padidinti visuomenės paramą, kuri po kitų Seimo rinkimų atvertų kelią grįžti į valdžią. Žvelgiant į dabartinę politinę padėtį šalyje, toks scenarijus gana miglotas.
Dabartinių lyderių pagyrūniškos kalbos apie į partijos šalininkų gretas plūstelėjusį pažangų jaunimą kol kas labiau primena propagandą. Kaip ir išvedžiojimai apie vidurio kelią tarp „radikalizmo” ir „liberalizmo” ar pažadai parengti naują partijos strategiją šalies regionams.
Labiausiai tikėtina, jog A. Kubilius su savo bendraminčiais toliau laikysis partijos valdžioje skelbdami senus šūkius ir tikėdamiesi, kad politinis klimatas šalyje savaime pasikeis jų naudai. Kažin ar tai perspektyvu.