Kartais jie prabyla apie sąžinę - t. y. juos sulaiko artimųjų skausmas, ar gėda (psichiatrijoje- vienas iš apsaugos nuo savižudybės veiksnių), tada jie aiškina: būtų geriausia, jei mane netyčia nutrenktų mašina ar panašiai, tačiau dažnai ir dauguma pareiškia kad jiems nesvarbu, ką pagalvos ar išgyvens kiti. Tokie pasakymai jau akivaizdžiai šaukte šaukia, kad žmogiškieji ryšiai yra sutraukyti.
Juos daug kas gali pasmerkti ir išvadinti egoistais, tačiau ne vieną šimtą panašių atvejų gydžiusi, galėčiau užprieštarauti ir atsakyti, kad- nebūtinai. Egoistais gali būti ir tie, kurie yra šalia jų, bet tapę kurti, akli ir beširdžiai. Todėl praradę sugebėjimą ar norą išgirsti, pastebėti ar atjausti - ištiesti ranką - it skęstančiajam šiaudą. Ambicijų kova. Dar kiti pasirenka ilgesnį ėjimą į mirtį- save pradžioje apmarindami alkoholiu, narkotikais, kas iš tikrųjų jau yra savižudiškas elgesys.
Psichikos ligoniai nusižudo dėl kamuojančios psichopatologijos: klausos haliucinacijų, kliedesių, didžiulio nerimo bei gilios depresijos. Tai psichikos simptomai, kuriuos reikia gydyti, ir gydymo dėka minėti simptomai užgęsta. Simptomai yra būdingi psichikos ligoms.
Jie taip išsivysto ir sergant alkoholizmu ar narkomanija - ir pastaraisiais atvejais juos gydyti yra dar sunkiau, negu pavyzdžiui šizofreniją, depresiją ar bipolinį sutrikimą. Dar sudėtingiau yra su asmenybės sutrikimais, kadangi pacientai sprendžia patys, ar jiems reikia gydymo ar ne. Dar sudėtingiau yra įveikti socialinius ar kultūrinius veiksnius, ekonominius. Moralinių, žmogiškųjų veiksnių stoka ar jų išsigimimas irgi žmogų gali nužudyti labai greitai-jų deficito kompensavimas yra už psichiatro kompetencijos ribų.
Mūsų žiniasklaidoje savižudybės dažnai aprašomos, tada imami interviu iš pažinojusių, pastarieji įgyja galimybę pasiviešinti, galintys bent ką pasakyti tampa svarbiais. Du trys straipsniai visada pasirodo , ir žiūrėk tema tampa išsemta. Kol gyvas žmogus buvo- nedomino ir svarbus nebuvo.
Apie Vytautą Šapranauską daug prirašyta, dar po dešimties dienų žiniasklaida aptarinėjo jo mirties pasirinkimą. Mirties kultūra sulaukia dėmesio. Pažinojo Vytautą ir psichiatrų bendruomenė- Vytautas linksmino ne kartą psichiatrus konferencijų socialinių programų metu. Visada linksmas ir gražus, neieškantis kišenėje žodžio, kūrybiškas ir spontaniškas, su psichiatrais surandantis gerą kontaktą, ir, žinoma, savo pasakymais iš koto verčiantis... Tokie prisiminimai.
Galima aptarti jo tragediją- talentingas ir kūrybingas žmogus, diplomuotas aktorius, savo energiją bei kūrybinį talentą marinavo šou biznyje. Kūrybingam žmogui tai turėjo būti nepakeliama vidinė tragedija. Galimybių kartelė nuleista iki virvutės. Atviras ir vulgarokas humoras- gynybinis mechanizmas - kad išgyventi, kaukė. Alkoholio liūnas – kad ištverti. Asmeninio gyvenimo nesukūrimas... Alkoholis - ligos ir mirties nešėjas. Kiek dar mūsų talentų savaip maskuoja ir slepia savas tragedijas? Kiek mūsų žmonių vaikšto šalia mūsų, slėpdami savas kančias, baimindamiesi pasirodyti silpnais, tapti pajuoktais ar pažemintais? Kiek jaunimo, gražaus ir protingo, nesugebančio blaiviame stovyje pasilinksminti ar susiburti?
Šių dienų moderniausia ir pati pavojingiausia kaukė yra pasitempusio, gerai atrodančio, niekuo nesiskundžiančio žmogaus kaukė. Šalta ir žmogui abejinga visuomenė jį ištreniravo eiti ir gyventi, sukandus dantis kiek pajėgi, kol vieną dieną žmogus nebeatlaiko gyvenimo įtampos, ir už viską sumoka suicidu. Nepalieka jokio raštelio, jokio atsisveikinimo laiško. Galvokit ką norit. Akimirka ir žmogaus nėra.
Palieka nuostaba, galvosūkiai, spėliojimai. Sensacingos žinutės žiniasklaidoje ir įvairiausių nuomonių komentarai. Kol nebaigė komentuoti vienos savižudybės, jau žiūrėk skaitom apie kitą. Manau, kad tai pavojinga ir provokuojanti taktika. Žinią apie savižudybę, jeigu norima ją paskelbti, turi būti apgalvota forma, kaip tą padaryti. Dabar gi paskaitom tarsi oro pranešimus ar horoskopus.
Žmogus išėjo, ir dar savo noru, tad jam nieko iš mūsų nebereikia. Visos mūsų skolos: turtinės, smalsumo, dėmesio, laiko, ar meilės skolos- tampa akimirksniu nurašytos. Ką iš tikrųjų gero galim padaryti nusižudžiusiam žmogui - tai melstis už jį. Laikraštinė šlovė vargu ar begali pradžiuginti. „Kas galėjo pagalvoti. Viską turėjo, pavydėti galima, o žiūrėk...“
Tada aptarinėjama praeitis, biografijos momentai, imama ieškoti reikšmių, sapnuotų sapnų. O pasirodo, nieko ir nežinojom apie žmogų, gyvenusį šalia mūsų, jo nepažinojom. Teisingiau - nenorėjome pažinoti, girdėti, matyti. Svarbiausia - kad netrukdytų ir nelįstų į akis.Visuomenė abejinga, šalta, negailestinga. Tas šaltis ir nulaužia. Juk jau žinome, kad ne vien psichikos ligoniai nusižudo ūmių psichopatologijos simptomų įtakoti. Vis dažniau nusižudo sveiki, galintys dirbti, garbingi, jautrūs, mylintys žmonės, neatlaikę gyvenimo naštos ar iššūkių. Žmogiškumo, meilės, šilumos stygius žmones išveda iš proto ir sukelia nenorą gyventi.
Pitsburgo universiteto (JAV) psichiatras Fabrega išsakė mintį, kad šio tūkstantmečio psichiatrija skirsis nuo praėjusiojo žmogiškumo tyrimais: „nagrinėjant psichikos ligas žmogiskumas taps pagrindiniu mokslinių tyrimų objektu. Turime technologijas, modernias aparatūras, galingas laboratorijas, bet imame sparčiai stokoti žmogiškųjų resursų, todėl žmogaus psichika neišvengiamai keisis“.
Norėdami sumažinti savižudybių skaičių, turėtume išugdyti nepakantumą savižudybei. Dabar ji dažnai pateikiama kaip apgailėjimo verta būsena, kas yra klaidinga ir nepakankama. Savižudžiai palieka skausmą gyviesiems. O baisiausiai- pavyzdį, kuriuo sekti niekam negalime linkėti. Mirtis niekada nebūna gera ar graži. Gyvybė yra brangi.