Bet iš kur jie žino? Aš nė vienam nesu prasitaręs. Nebent žmona bus išplepėjus.
Iš Mėnulio atvykau su specialia misija, ir niekas to neturi žinoti. Bet žmonės gi jaučia, kad aš kitoks. Aišku, stengiuosi būti toks, kaip jie. Bet kartais taip sunku...
Mes, mėnuliečiai, gi nevagiam, nekalbam netiesos, negeidžiam svetimo... Kas be ko, aš jau pramokau manierų. Betgi ne tiek, kad būčiau tobulas.
Žmonai kadaise prisipažinau, iš kur esąs. Ji ir pamilo mane būtent dėl to, kad aš kitoks. Bet pastaraisiais metais kažkas persimainė. Dabar jau net priekaištauja man: „Nebūk tu kaip iš Mėnulio!”
– Kuom gi dar galėčiau būti? – stebiuos.
– Būk kap žmuogus! – šaukia.
– Bet aš nukritau...
Sunkus skraidantis objektas šmėsteli pro smegenis. Mūsiškiai!
Ak, ne... Tai tik puodynė tekšteli į sieną.
Einu į laukus. Liejasi mėnesiena... Kad jums būtų smagiau.
2.
Mėnulyje nuspręsta infiltruot mane į Lietuvos Seimą. Jau keliskart balotiravaus, bet nesėkmingai.
– Nemoku meluot, – teisinuos.
– Tu kaip iš Mėnulio nukritęs!
Ir šitaip man tarė ne kas kitas, o pats Jo Šviesybė Šviesiosios Mėnulio šalies valdovas Ademolo Okulaja Šimtasis.
Gal ir Mėnuly nebeliks man vietos?..
Kodėl nori mane infiltruot? Todėl, kad Mėnulio šviesuoliams kilo mintis, neva seimūnai, regėdami, kaip aš dorai elgiuos, patys ims taip elgtis, o į Seimą lygiuosis ir visi Lietuvos žmonės.
Bet aš jau per ilgai buvau Žemėj, kad tuom patikėčiau.
O kodėl taip susirūpinta Žemės gyventojų dora?
Todėl, kad šie nebetelpa į pragarą.
Taip, pragaras yra. Ir ne kažkur, o pas mus, nematomoj Mėnulio pusėj. Ten skrenda jūsų tamsios sielos, ten stingdantis šaltis, tad nerenovuotuose būstuose gyvenančiųjų svajonės nors po viskam nemokamai pasišildyt – neišsipildys.
Kas daroma su tais, kurie nebetelpa? Jie grąžinami Žemėn ir toliau čia būna, tik atokiau nuo gyvųjų – komitetuos. kabinetuos.... Aš juos iškart atskiriu, o ir žemiečiai įtaria: „Atrodo kaip numiręs...” Aišku, gyvųjų gyvenimą jie apsunkina.
3.
Kodėl nei rusai, nei amerikonai nerado Mėnulyje protingų būtybių? Todėl, kad nežinojo, kur ieškot. Juk mėnuliečiai gimsta ne tik žmonių, bet ir daiktų ar net reiškinių pavidalais. Ten, kur trypčiojo astronautai, visi mūsiškiai buvo gimę horizonto linijom.
Jau prieš gimdami būnam tokie gudrūs, kad patys galim pasirinkti – linija, lempa ar tik durų rankena gimt. Todėl ir gyvenam gerai. Ar daug rankenai reik?..
Patys kukliausi – o tokių dauguma – gimsta dulkėm. Daug jų sutraiškė „Lunochodas...”
Kam mums gimt durų rankenomis, jeigu niekas pas mus pro duris nevaikšto?
Ogi mūsiškiams, kurie lankėsi Žemėj, labai patiko durys. Jie norėtų gyventi su durimis, o ne su moterimis. Atseit, mintis „Kas ten, už durų?” jaudina labiau, nei: „Kas po drabužiais?”
Ar daug mūsiškių Žemėj? Nelabai. Daugiausia jų gali rasti ten, kur joks žemietis nedirbtų: mokyklose, bibliotekose... Jūsų gyvenimą studijuojam iš knygų. Aišku, tik iš seniau rašytų, mat šiuolaikinėse – gyvenimas kaip Mėnulyje. Todėl retas vietinis beskaito.
4.
Žemės vyrai yra iš Marso, o moterys – iš Veneros. Todėl tiek nesusipratimų, kai bandoma santykiaut.
O va tikrinių žemiečių belikusi mažuma, ir jie vadinami žydraisiais, nes ir pati Žemė, žiūrint iš kosmoso – žydra. Ateiviai čia jaučiasi šeimininkai, o tikriniai gi priversti nuolat grumtis už savo teises.
Laimė, kad pastaraisiais metais jie jau išmoko daugintis, ir šis nuostabus reiškinys mus, Mėnulio vyrus, itin domina, mat mes irgi privengiam savo moterų.
5.
Daug metų praleidęs Žemėj, aš jau kartais ir pats kitam lepteliu: tu iš Mėnulio nukritęs... Atseit nemoki gyvent.
Įdomu, kad nemokančiais gyventi čia laikomi tie, kurie mažai uždirba. Nors iš tikrųjų – tik šitie ir moka. Pabandytų turtuolis gyvent už kelias šimtines...
O kai Mėnulyje mes norim pasišaipyt iš saviškių, tai sakom: tu kaip iš Žemės nukritęs. Tik sakom taip kitais atvejais, tarkim, kai mūsiškis daug dirba. Mat svarbiausia mūsų politikos kryptis – tingėjimas. Nuolat kuriamos naujos tinginio vietos, todėl net atokiausiuose rajonuose dirbančiųjų skaičius neviršija dešimties procentų.
Mes kitados kiekvienam gyventojui padirbom po telefoną ir daugiau jų nebedirbam. Jums gi kasmet reikia naujų. O kalbos tai senos...
Mūsų telefonai turi parišto liežuvio įrangą. Tie, kas pratyli dvidešimt keturias valandas, gauna teisę nemokamai tylėti dar antra tiek.
Mums gana Saulės energijos, valgom po nedaug, o maistas – veltui, mat geriausi mūsiškiai gimsta maisto produktais. Tiesa, yra į lenkus panaši atmaina: tiems per Žemės pilnatį patvinsta galvoj, ir jie ima reikalaut dvigubų porcijų...
6.
Mums svarbiausia – ne technologijos, o žmogus. Mūsų televizoriai nuolat tobulėjo šia kryptimi, tad nūnai belikę tik rėmai. Siūlyčiau perimti patirtį.
Norite žiūrėti gyvenimo būdo laidą? Tokiu atveju anapus rėmų atsisėda žmona, o šiapus – vyras. Žmona aiškina, vyras klauso.
Tai būtų didelis žmonijos šuolis. Juk kol ana aiškins virtuvėj, nuolat kils barniai... O va su tuom, kuris televizoriuj, nepasiginčysi.
Ir, kas be ko, žmona televizoriuj kitaip žiūrisi nei virtuvėj.
Arba: apsireiškia nekviestas svečias. Jį taip pat sodinam į televizorių – tegu rodo, ką sugeba. O žiūrėt ar ne – tai jau mūsų valioj.
Savaime suprantama, televizoriuj sėdinčio svečio nereikia maitint.
Televizorių išjungiam, išjungdami artistą. Bet galim miegot ir neišjungę – tokiam televizoriuj svečias privalo vaidentis visą naktį. Kažin ar benorės apsilankyt.
O galim kitaip elgtis: svečią sodinam kambario kertėj, į televizorių sulipam patys ir rodom humoristinę programą, kur iš svečio visaip tyčiojamės.
Taip pat mes galim įkyrų svečią įkelt į internetą. Mūsų internetas panašus į paprastą būdelę. Įkėlę ten svečią, internetą išnešam į kiemą (aikštę, laukus...) ir paliekame atvirą pasauliui. Tokie dariniai vadinami jų tūbais.
Jeigu jaučiatės vienišas, visados galite svečią parsisiųst į namus – tiek daug jų palikta viešojoj erdvėj. Norite – su tokiu bendraujate pagarbiu atstumu. O jei ne – tiesiog atsidarote dureles ir pats įeinate į internetą.
Įėjus būtina patikrint, ar svečias neužkrėstas. Todėl klausiat:
– Tai jūsų tūbas?
Jei atsakys „mano” – viskas gerai. Galite naršyti po kišenes, galite pagūglint... Bet jei svečias urzgia ir kandžiojasi – perkraunate. Pikčiurną išmetate lauk, o ton vieton įkeliate geresnį.
O galima prie svečio prikabinti visokių nebereikalingų daiktų ir nusiųsti kaimynui. Tokius vadina virusais.
Priklausomybė nuo interneto neišsivystys, jeigu su ten rastais amenimis neimsite girtaut.
7.
Žmonės čia papratę skųstis valdžia... O tu pats susivaldyk!
Kai mes susivaldėm, tai ir ėmėm gyventi gerai. Nebeliko teismų, policijos, mokesčių inspekcijos... Turim valdovą, bet ir tas susivaldęs.
Užtat ir juokinga matant, kaip nesusivaldantys čia bando valdyti kitus.
Kaip susivaldyt? Pavieniui sunku, reikia burtis į klubus. Naujai išrinktam Seime, jau pačią pirmąją dieną visiems reiktų susikibti už rankų. „Aš vagis ir melagis,” – pradeda vienas. „Sveikas, kolega!” – choru atsiliepia kiti. „Šiandien nevogsiu ir nemeluosiu”, – prisiekia anas. – Žinau, kad vieną dieną galiu ištvert...”
Ir šitaip – visi. Pradėjus nuo viršaus, pasveiks ir visa tauta.
8.
Menu, vos prieš tris dešimtmečius žmonės čia buvo kitokie, jie labiau vertino tas savybes, kuriomis mes, mėnuliečiai, pasižymim. Būdamas naivesnis maniau, kad išlaisvėję taps visai panašūs į mus. O nutiko antraip. Panašūs tapo atstumtaisiais. Nūnai madinga laikysena – „tvirtai stovėti ant žemės.” Lyg ant apvalaus besisukančio daikto tas būtų įmanoma...
Anuomet žmonės stebėjosi manim, net pavydėjo. Aišku, jie negalėjo žinoti, kad esu iš Mėnulio. Bet įtarė...
Dabar gi tie patys žiūri į mane su pajuoka. O aš juk nepasikeičiau! Trys dešimtmečiai mėnuliečiui – trumpas tarpas, mat mūsų vargai šešiskart trumpesni.
Beje, anuomet ir kai kurie žemiečiai man buvo tokie artimi, lyg būtų iš Mėnulio. Bet dabar jau aiškiai matau, kad jie šešiskart labiau apsunkę.
– Liaukitės jūs tą verslą pūsti, – baruos.
– O ką veikt? Sėdėt išsižiojus?
O kodėl ne? Mes Mėnulyje būtent taip ir elgiamės – sėdim ir išsižioję spoksom į Žemę. Graži ji iš tolo...
Bet ir dabar, jau tiek metų čia prabuvus, man vis dar gražu. O žmonės neįvertina. Pamatytų jie mūsų plynes...
O Žemės moterys!.. Bet žemiečiai ir šiom nesidžiaugia, jau trečią vestuvių dieną griebiasi kirvio figūrai taisyt. Paregėtų jie mūsiškes...
Mūsų moterys – barzdotos, pilvotos, plokščiom krūtinėm, storais balsais – niekuom nesiskiria nuo vyrų, tik yra iš kitos, žiauresnės morlokų genties. O aš ir į mane panašūs tyleniai esam elojai. Vargstam... O ką daryti? Kitokių neturim.
Bet kodėl gi Žemėj kartais vyras su vyru?
O yra čia netgi tokių, kurie nuo gamtos ir moterų grožio slepiasi bjauriuose, niūriuose statiniuose, kur net langai su grotom. Kiti ten užsidaro dešimtmečiams. Vieni vyrai. Po dešimt ar keliasdešimt krūvoj.
Aš manau, tai – meilė.
Menu, ir aš Mėnuly turėjau barzdotą... Aišku, mylėjau. Bet dabar, kai jau žinau, kad moterys gali būt ir kitokios...
Dabar aš nebenoriu į Mėnulį. Taip nenoriu, kad išmoksiu net balotiruotis. Kad tik neatšauktų mano misijos! Jau geriau ką nors apsukt, apvogt... Tik ne atgal pas savo barzdylą.
Einu laukais... Paukšteliai čiulba, gėlytės kvepia. Mėnulyje to nepatirsi. Bet kai nežinai, kad gali būti kitaip... Kiek pas mus giesmių apie Mėnulio gamtos grožį! Kiek serenadų, šlovinančių mūsų moteris!..
Aiškinčiau žmonėms: kokie jūs laimingi! Turite lietų, mėnesieną... Pūgą ir šlapdribą...
Akmenimis apmėtys! Juk vietiniams atrodo, kad užvis svarbiausia – turėt pinigų.
Palauksiu, kol išrinks – turėsiu neliečiamybės statusą, galėsiu per televizorių aiškint...
Juozas ERLICKAS