Juodaodžiui ar tamsaus gymio žmogui Vilniuje gyventi gera, kai jis nesupranta lietuviškai. Jam anglų kalba dažniausiai sakomi komplimentai, draugiškos frazės. O už akių lietuviškai rėžiama visa teisybė, kuri su tolerancija neturi nieko bendra.
Tai kasdien patiria tunisietis F.Marzoukas, dėl mylimos moters paskubėjęs išmokti lietuviškai.
Net važiuodamas troleibusu F.Marzoukas girdėjo, kaip šalia sėdinti pensininkė kažkam telefonu aiškina, kad priviso tamsiaodžių, o vienas toks dabar sėdi jos dešinėje.
F.Marzoukas atvirai pasakojo apie tai, ką tenka išgirsti iš vilniečių, tačiau jis nedrįso fotografuotis. Bijo dar aršesnės reakcijos.
„Tačiau dar turiu vilties, kad ateis tokia diena, kai nebijosiu parodyti savo veido“, - kalbėjo užsienietis. Tačiau jis nežino, ar tos dienos sulauks - jam jau norisi krautis lagaminus.
- Kaip atsidūrėte Vilniuje? - pasiteiravo žurnalistė F. Marzouko.
- Mano žmona lietuvė. Su ja susipažinau dirbdamas viešbutyje Tunise. Ji su draugais buvo atvažiavusi atostogauti. Pamilome vienas kitą, paskui gimė vaikas.
Mes susituokėme, o žmona norėjo gyventi Lietuvoje. Dabar Vilniuje auginame tris vaikus.
- Kiek laiko prireikė, kad išmoktumėte lietuvių kalbą?
- Lietuviškai pradėjau kalbėti po trijų mėnesių. Jei nori gyventi užsienio šalyje, turi išmokti jos kalbą. Kai čia atvažiavau, kalbėdavau rusiškai. Šios kalbos išmokau dirbdamas viešbutyje. Dar galiu kalbėti angliškai, vokiškai, prancūziškai.
Man nereikėjo jokių lietuvių kalbos kursų. Ją išmokau bendraudamas su žmonėmis. Su žmona namie kalbamės angliškai, bet su vaikais bendraujame lietuviškai. Jie kitų kalbų dar nemoka, tik kelis žodžius arabiškai.
- Ką veikiate Vilniuje?
- Dirbu restorane senamiestyje, kurį atidarė azerbaidžanietis. Tai - mano mėgstamas darbas. Tuniso viešbutyje barmenu dirbau aštuonerius metus.
- Anksčiau ką nors žinojote apie Lietuvą?
- Kol nesutikau būsimosios žmonos, visai neįsivaizdavau, kad yra tokia šalis. Gal mūsų viešbutyje kada ir gyveno lietuvių, bet aš to nežinojau. Maniau, kad visi jie rusai.
Mano žmona ir su ja atvažiavę draugai buvo pirmieji mano sutikti lietuviai. Jie pasakė, kad Lietuva yra Europos Sąjungos šalis.
Dirbdamas viešbutyje susiradau nemažai draugų iš įvairių Europos šalių. Jie kvietė atvažiuoti į Europos Sąjungą, bet nenorėjau. Mėgau savo darbą, mylėjau savo šalį. Kurortas, kuriame gyvenau, taip pat atrodė kaip Europa.
- Koks buvo pirmas įspūdis?
- Lietuva buvo pirmoji mano aplankyta Europos šalis. Atvykome birželio mėnesį, viskas atrodė labai gražu.
- O vėliau buvo sunku čia įsitvirtinti?
- Labai. Pasirodo, čia užsieniečiams susirasti darbo nėra jokių vilčių.
Aš esu profesionalus barmenas, turiu tris diplomus, moku šešias kalbas. Man įdomu, kodėl aš čia nereikalingas.
- Ką atsakydavo jūsų į darbą nepriėmę restoranų savininkai?
- Paskambinęs jiems iš karto pasakydavau, kad moku kalbėti lietuviškai. Visi pakviesdavo į pokalbį. Nuvykus į susitikimą pamatydavo, kad esu tamsus, pažiūrėdavo į dokumentus ir atsakydavo, kad paskambins.
Tačiau nepaskambindavo. Kai kurie priimdavo bandomajam laikotarpiui, bet po trijų mėnesių atsisveikindavome.
Su tokia problema susidūriau ne tik aš, bet ir kiti mano pažįstami užsieniečiai. Dabar dirbu restorane, bet pas savo draugą musulmoną.
Jis taip pat buvo patyręs tą patį, kaip ir aš. Su juo dirbti man labai patinka. Galime pasikalbėti, pajuokauti ir tarpusavyje, ir su turistais.
Restorane laiką leidžiu net tada, kai nereikia dirbti. Man patinka ten būti ir bendrauti.
- Žodžiu, Lietuvoje jaučiatės diskriminuojamas?
- Tikrai taip. Prieš kelias dienas vienas pilietis per visą Pilies gatvę rėkė: „Tu juodas. Ką tu čia veiki? Važiuok namo.“
Atsakiau, kad aš jam lyg ir netrukdau. Kaip po to man jaustis visą dieną? Po darbo išvažiuoju namo piktas, o ten laukia žmona, vaikai - reikia bendrauti.
- Sunku patikėti, kad Vilniuje daug užsieniečius įžeidinėjančių žmonių.
- Tikrai daug. Dėl to dažniausiai stengiuosi būti namie arba pas draugus. Kartais norisi kaip ir visiems vakare nueiti į barą, išgerti alaus.
Nuėjau į vieną barą, užsisakiau alaus ir norėjau pasikalbėti su barmene, bet vienas žmogus pradėjo kabinėtis ir sugadino man visą vakarą.
Net laisvą dieną negaliu išeiti pasilinksminti, turiu sėdėti namie. Galbūt dauguma žmonių mano, kad nesuprantu lietuviškai, todėl jie gali kalbėti, ką nori.
Dėl tokios situacijos labai išgyvenu, o nervai kenkia mano sveikatai. Skauda ir skrandį, ir širdį.
- Ką atsakote žmonėms, kurie jus varo namo?
- Sakau, kad aš jums netrukdau.
Dirbu restorane, draugiškai aptarnauju klientus, šypsausi ir pats noriu, kad su manimi elgtumėtės draugiškai. Bet jie vis tiek nesupranta.
- O jūsų vaikai nepatiria nieko panašaus?
- Kol kas jie dar maži. Du eina į darželį, o mažiausiai - dar tik pusė metų. Jie yra Lietuvos piliečiai, kalba lietuviškai, bet labai bijau to laiko, kai reikės eiti į mokyklą.
Vienas vaikas šviesus, o kiti du - tamsaus gymio. Bijau, kad mokykloje jie nebūtų įžeidinėjami.
- Vilniuje turite daug draugų?
- Labai nedaug. Draugauju su šeima, kuri kartu su mano būsimąja žmona atostogavo Tunise. Dar turiu draugą iš savo šalies. Dar draugauju su vienu bendradarbiu.
Čia taip pat yra draugiškų žmonių, bet jei vienas mane įskaudina, kitais nebetikiu. Jei koks draugiškas vilnietis nori bendrauti, kalbėtis, aš bendrauju, bet neatsiveriu šimtu procentų.
Tiesa, jauni žmonės čia taip nesipiktina užsieniečiais. Kartais net ima ginti mane, kai užsipuola koks praeivis.
- Norite pasakyti, kad vilniečiai nedraugiški?
- Vilniuje gyvenu tik pusantrų metų. Anksčiau dvejus su puse metų gyvenome Panevėžyje. Ten buvo tragedija. Panevėžiečiai manydavo, kad aš čigonas, ir vengdavo su manimi bendrauti.
Nemalonu būdavo net užeiti į parduotuvę, visur lydėdavo pikti ir įtarūs žvilgsniai. Dėl to išvažiavome į Vilnių. Maniau, Vilniuje daugiau užsieniečių, bus geriau. Tačiau ne kažin kiek, nors geriau nei Panevėžyje.
Buvau nuvykęs į Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, ten nepajutau jokio priešiškumo.
- Į Tunisą grįžtate dažnai?
- Praėjusiais metais ten praleidau dvi savaites. Planuoju nuvažiuoti ir šį mėnesį. Tunise likę mano artimieji nori, kad su visa šeima grįžčiau ten gyventi.
Jie nerimauja dėl mano sveikatos. Žmona nenori, kad vaikai paliktų draugus ir darželį, todėl dar svarstome.
Jei namo grįžtu piktas ir kieno nors įskaudintas, pareiškiu žmonai, kad nebenoriu čia gyventi. Tada mane žmona truputį nuramina.
- Bet ekonomine prasme Vilniuje gyventi geriau?
- Tunise mano atlyginimas buvo geresnis. Gyvenau geriau. Turiu draugų visoje Europoje, todėl maniau, kad čia bus taip pat gerai gyventi kaip ir kitose šalyse.
Važiuodamas į Lietuvą tikėjausi, kad galėsiu dar pasitobulinti, bet išėjo taip, kad man tenka mokyti kitus.
Čia dar trūksta europietiško požiūrio į verslą ir klientų aptarnavimą. Gaila, jei dėl blogo aptarnavimo turistai nebegrįš į Lietuvą.
Norėčiau Vilniuje pradėti savo verslą, bet vėl susiduriu su problemomis. Aš - neturtingas žmogus, o bankai paskolos neduoda, nes esu užsienietis.
Būdamas savininkas uždirbčiau daugiau nei paprastas darbuotojas. Žmonai - motinystės atostogos, ji gauna tik pašalpą už vaikus. Penkių asmenų šeimai 2200 litų per mėnesį neužtenka. Gerai, kad padeda giminės. Pašalpos už vaikus Lietuvoje - apgailėtinos.
- Apie kokį verslą svajojate?
- Norėčiau atidaryti Tuniso patiekalų restoraną. Vilniuje tokio dar nėra, yra tik marokietiškas. Tunise ruošiamas labai skanus kuskusas.
Kai dirbdamas Tunise susidraugaudavau su turistais, kviesdavau juos į namus, vaišindavome kuskusu. Namie ruoštas maistas juk visada skiriasi nuo patiekiamo restorane.
Visada stengdavausi su užsieniečiais būti draugiškas ir atviras, o išvažiavęs į užsienį susidūriau su visiškai priešinga reakcija.
- Ką manote apie lietuvišką maistą?
- Nevalgau kiaulienos, todėl kai kurių nacionalinių patiekalų nesu net ragavęs. Bet tie, kuriuos ragavau, neblogi. Cepelinų man žmona išverda namie.
Restoranuose jų neužsisakinėju, nes nesu tikras, kad ten nebus kiaulienos. Dažniausiai valgau namie arba restorane, kur pats dirbu.
- Nemažai kalbėjote apie aptarnavimą. Kokių aptarnavimo trūkumų pastebite Vilniuje?
- Prieš eidamas susitikti su jumis užėjau į kioską nupirkti vaikui plaukų gumyčių. Pardavėja man padavė mėlyną, o aš norėjau žalios. Ji ėmė ant manęs rėkti, kodėl nepasakiau iš karto. Bet juk ji turėjo paklausti, kokios spalvos man reikia.
Panaši situacija buvo ir vienoje poliklinikoje. Viena darbuotoja gliaudė saulėgrąžas. Sakau: „Baikite valgyti saulėgrąžas, ateikite pakalbėti su pacientu.“
Europoje taip neturi būti. Bijau net pagalvoti, kas būtų, jei atsidurčiau ligoninėje. Kol kas susirgęs gydausi namie.
Tiesa, Santariškių klinikos man paliko labai gerą įspūdį. Kai mano vaikas susilaužė ranką, visi medikai tikrai juo labai rūpinosi.
Visai kitaip pasijutau nuėjęs į Greitosios pagalbos ligoninę Lazdynuose. Aš dirbu ir „Sodrai“ moku mokesčius, o ligoninėje iš manęs paprašė 160 litų. Darbuotoja man paaiškino, kad neveikia internetas, todėl ji negali susisiekti su „Sodra“.
Sumokėjau ir paskambinau į Valstybinę ligonių kasą. Man atsakė, kad su mano draudimu viskas gerai, todėl liepė atvažiuoti pas direktorių, kad grąžintų pinigus.
Su manimi direktorius kalbėjo rūkydamas ir atsakė, kad dabar grąžinti pinigų negali. Daugiau ten nebėjau.
Parduotuvėse taip pat pastebėjau, kad šypsosi ir maloniai bendrauja tik jaunos pardavėjos. Vyresnės dažnai būna susiraukusios. Tikiuosi, kad situacija pasikeis, kai į Lietuvą grįš užsienyje pabuvę emigrantai. Jei jie apskritai grįš.
