Speciali darbo grupė pranešė tai, ką ir buvo galima numatyti, – mokesčių, visos ekonominės politikos ramsčio, ji kirviu netašys, veikiau šiek tiek padailins.
Bene aštriausias klausimas – kas laukia skolose skęstančios „Sodros”. Darbo grupė pirmiausia siūlo įgyvendinti ne kartą skambėjusį siūlymą „Sodrą” su visomis skolomis perduoti valstybei.
Taip pat yra žadama padidinti neapmokestinamąjį pajamų dydį. Kiek – nežinia.
Akivaizdu tik tai, kad pastaroji priemonė tiesiogiai nutaikyta į pagrindinius kairiųjų rinkėjus – mažiau uždirbančius žmones.
Darbo grupės teigimu, jos siūlymų vardiklis – bendra mokesčių našta nesikeis, tik mažės jų skaičius, o visa reforma prasidės kitąmet ar dar vėliau.
Pats A. Butkevičius pripažįsta, kad kai kuriems siūlymams greičiausiai nepritars net ir jo vadovaujami socialdemokratai.
Dalis ekonomistų tokį atsargų elgesį su mokesčiais įvertino kaip teigiamą dalyką.
Tai leidžia tinkamai pasirengti permainoms ir valdžiai, ir visuomenei, ir verslui.
Aišku, dešiniosios opozicijos lyderis A. Kubilius, kuris daugiau kaip prieš ketverius metus per vieną naktį sujaukė šalies mokesčių sistemą, prapliupo kritika.
Anot konservatoriaus, kairiųjų atsargumas liudija, kad jų rinkimų pažadai buvę populistiniai.
Tiesa, žinomas ekonomistas profesorius R. Rudzkis iškart priminė ekspremjerui, kad šis, juokdamasis iš puodo, nepastebi pats esąs juodas.
Pasak R. Rudzkio, svarbiausia, ką turi daryti kiekviena valdžia, – reformos, didinančios darbo rinkos lankstumą, mažinančios biurokratijos naštą, karpančios valdininkijos sąnaudas, skatinančios investicijas.
Ar šiuo keliu žengs dabartinė valdžia, pamatysime. Tačiau tokios reformos – tikras rąstas buvusios valdžios akyje. Juk iš jos garsių kalbų apie esmines permainas ir optimizacijas iš esmės liko šnipštas.
Muilo burbulą primena ir pasipūtėliški A. Kubiliaus pareiškimai apie telkiančią lyderystę. Nemėgstamiausiu šalies politiku tapęs konservatorių vadovas nesugeba suvienyti net savo partijos.
Tai pirštu prikišamai parodė šią savaitę pasibaigę partijos vedlio rinkimai. Juose A. Kubilius savo pirmtaką ir dešiniųjų patriarchą V. Landsbergį nugalėjo 5166 balsais prieš 4501.
Tai dar mažesnė persvara nei ta, kuria prieš dvejus metus įveikta I. Degutienė.
Be to, per pirmąjį dabartinių rinkimų turą už V.Landsbergį ir V. Stundį balsavusių ir prieš dabartinį vedlį protestavusių partijos narių skaičius A. Kubiliaus rėmėjus lenkė apie 800 balsų.
Įgyti persvarą prieš buvusį mokytoją A. Kubilius greičiausiai sugebėjo dėl administracinių svertų. Be to, daugelis konservatorių nuo V. Landsbergio nusisuko suprasdami, jog jis negalės partijos išvesti iš tos kryžkelės, kurioje ji dabar yra.
Apie takoskyrą partijoje šią savaitę viešai prabilo ir pats A. Kubilius, įžvelgęs, jog pasidalyta į dvi „frakcijas”. Savo oponentus jis pavadino suirzusiąja, kuri esą tik kritikuoja, bet nieko nedaro.
Tai leidžia spėti, kad dešiniųjų vedlys su savo aplinka tiesiog mėgins dar giliau apsikasti partijos valdžioje ir tvirčiau suveržti jos pakinktus.
Tai savo ruožtu dar labiau didins įtampą partijoje, kurioje ir taip kibirkščiuoja nesantaika.
Antai V. Landsbergio pastangomis, net ir priešinantis A. Kubiliui, iš partijos šešėlinės vyriausybės išstumtas vienas aktyviausių ekspremjero šalininkų kultūros ministro postą gavęs M. Adomėnas.
Tokie žaidimai atima laiko. O jo juk tikrai prireiks konservatoriams, paskelbusiems naujų savo rėmėjų medžioklę.
Tad neatmestina, kad per kitus partijos pirmininko rinkimus dabartiniam vadovui ir jo kompanijai gali nebepavykti išsilaikyti viršūnėje. Drauge būtų palaidotos svajonės sugrįžti į premjero postą.
Bet jei taip ir atsitiks, A. Kubilių iš posto išstums ne V. Landsbergis, kuriam šie rinkimai tapo, regis, vienu paskutinių jo paties politinės karjeros akordų.
Į Briuselį ir partijos užkulisius turėsiantis sugrįžti europarlamentaras gali likti savotiškas politinis vaiduoklis, kokia jau tapo „drąsuolių” lyderė N. Venckienė. Ji toliau žaidžia slėpynių su teisėsauga, pamiršusi visus savo bendražygius. Beje, ši veikėja drąsiai gali vadinti konservatorių patriarchą vienu savo politinių tėvų.
Šią savaitę visas parlamentas, N. Venckienės dėka dar kartą patekęs į absurdišką padėtį, blaškėsi, nežinodamas, kaip elgtis. Juk net Konstitucijos ir Seimo statuto kūrėjai negalėjo numatyti, kad politikas gali tiesiog išnykti.
O N. Venckienės bendražygiai susiriesdami pūtė naują intrigą. Esą ji tuojau pasirodys ar Amerikoje, ar už kitų jūrų marių, iš kur grįš į Lietuvą ant nugalėtojos žirgo tik prieš prezidento rinkimus.
Neatmestina, jog baimindamasi virš jos besitvenkiančios grėsmės bylų vilkinimo meną įvaldžiusi N. Venckienė dar prieš Seimo balsavimą dėl jos neliečiamybės panaikinimo sumanė savaip tęsti kovą su „klanu”, vaizduoti politinę pabėgėlę, o gal net prašytis prieglobsčio.
Tuo metu Lietuvos mokesčių mokėtojai visą likusią kadenciją jai mokės Seimo nario algą, tiesa, šiek tiek apkarpytą už daugybę pravaikštų.
Pamatysime, kaip bus. Bet šis N. Venckienės viražas – mirtinas smūgis visai jos butaforinei „partijai”, jau ir taip išnykusiai iš šalies politinio žemėlapio.
Apžvalgininkas