Bet ir tai – tik ledkalnio viršūnė. Mat šią sumą sudaro gyventojų, pranešusių apie telefoninių sukčių aferas, nuostoliai. O kiek žmonių patyliukais nurijo karčią apgavystės piliulę, vargu ar kas gali sužinoti ir suskaičiuoti.
Vilniečiai padiktavo banko kodus ir iš jų buvo nušvilpta 4 tūkst. litų. Ant sukčių kabliuko pasimovusi kita sostinės gyventoja neteko 11 tūkst. litų. O iš 94 metų panevėžietės vyras telefonu išviliojo 10 tūkst. litų.
Tai – viso labo vienos savaitės kriminalistų pranešimai. Kartu ir įrodymas, kad toks sukčiavimo tinklas jau tapo grėsme visai šaliai, nes apgavikų veikla darosi panaši į gerai organizuotos nusikalstamos grupuotės.
Prašymai pagelbėti į bėdą patekusiam anūkui. Įspėjimai apie plaunamus pinigus ir reikalavimai padiktuoti elektroninės bankininkystės duomenis. Tokia melo lavina į paprastų ir dažniausiai senyvo amžiaus žmonių ausis per telefonus sklinda daugiausia iš kalinimo įstaigų.
Visiems seniai žinoma, kad jose naudotis mobiliaisiais įrenginiais draudžiama. Taip pat vieša paslaptis, kad tokių telefonų kalėjimuose – nors vežimu vežk. Vien pernai jų konfiskuota kone 8 tūkstančiai.
Šiuolaikinė įranga jau seniai leidžia blokuoti mobiliųjų telefonų signalus. Pastatyti tokius įrenginius įkalinimo įstaigose – tiesiog paprasčiausia išeitis.
Tačiau valstybė ir to nesugeba. Nors viena įmonė jau laimėjo konkursą įrengti telefonų blokavimo aparatūrą, kažkodėl Kalėjimų departamentas nenori patikėti jai darbų ir ketina su ja nutraukti sutartį.
Ką tai reiškia? Kaliniams – laisvę maustyti anapus grotų gyvenančius žmones dar bent metus. Mažiausiai tiek laiko reikės paskelbti naują konkursą, išrinkti laimėtoją, o šiam – pastatyti įrangą.
Lieka tik prašyti apvaizdos pagalbos, kad dabartinis rangovas, kuriuo užsakovai nepatenkinti, nesumanytų pasibylinėti. Kaip rodo Lietuvos patirtis, teismuose tokios bylos gali tęstis metų metus. Todėl telefoniniai sukčiai galėtų tiek pat laiko nekliudomi toliau neršti.
Pareigūnai įspėja, kad apgavikai – gerai pasikaustę. Mat per kratas randama ne tik ryšio įrenginių, bet ir psichologinės literatūros. Knygų kalėjimuose, žinoma, neuždrausi. Bet mobiliuosius telefonus galima išnaikinti ir be ryšio blokavimo įrangos.
Sunku patikėti pareigūnų aiškinimais, kad neįmanoma išgaudyti per tvoras į kalėjimus telefonus svaidančių asmenų.
Kriminalistai vis mėgsta pasigirti sulaikę kokią nors gaują, bet tyli dėl specialių operacijų, per kurias būtų užkirstas kelias stambiems telefonų tiekėjams.
Gal tokių operacijų ir visai nėra? Susidaro įspūdis, jog tie gaudytojai patys finansiškai suinteresuoti, kad kuo daugiau telefonų patektų į kalinimo įstaigas.
Juolab kad telefonai patenka ne vien per tvoras. Vieša paslaptis, kad už tam tikrą atlygį telefonų kaliniams parūpina ne tik lankytojai iš laisvės, bet ir prižiūrėtojai bei vadinamuosius „stukačius” paskatinti norintys operatyvininkai.
Rizika – menka. Juk už draudžiamų daiktų gabenimą į kalinimo įstaigas dabar gresia viso labo administracinė atsakomybė.
Akivaizdu, kad tokį nusižengimą būtina prilyginti nusikaltimui, kuriam būtų taikomas Baudžiamasis kodeksas.
Kita vertus, kalėjimuose dienas leidžiančių sukčių didžiausias ginklas – psichologinis spaudimas potencialiai aukai.
„Visais atvejais, kai naudojama psichinė prievarta, tokias veikas reikia vertinti ne kaip sukčiavimą, o kaip turto prievartavimą. Tokiu atveju taikoma ir didesnė sankcija”, – vieną kovos būdų pateikė Seimo narys V. Gailius.
Tačiau tam galbūt irgi reikėtų keisti įstatymus. Tai daryti reikia kaip įmanoma skubiau, nes telefoninių apgavysčių virusas jau įgavo kone nevaldomos epidemijos mastą. Kol kas Seime šios kalbos nevirsta teisės aktais.
Dar vienas būdas, gal galėsiantis apmalšinti aferų bangą, yra asmens tapatybės nustatymas parduodant išankstinio mokėjimo mobiliojo ryšio korteles.
Kai kuriose valstybėse tokios kortelės parduodamos tik pateikus asmens dokumentą. Tokia prievolė galbūt sudarytų daugiau keblumų mobiliojo ryšio operatoriams. Be to, laisvės trokštantiems piliečiams tai atrodytų kaip valstybės kišimasis į jų asmeninį gyvenimą.
Bet blogiausia, kad išankstinio mokėjimo kortelės laisvai parduodamos ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse – Latvijoje bei Lenkijoje.
Kokį receptą iš keleto paminėtų turėtų pasirinkti Lietuvos valstybė? Idealiausia – visus išsyk. Bet apie tai pasvajoti gali tik naivuoliai. Juk jau keletą metų nesugebama pastatyti net paprasčiausios ryšio blokavimo įrangos.
Kol šiltose kėdėse įsitaisę valdininkai ir pareigūnai dels, apgavysčių virusas plis žaibišku greičiu. Augs ir patiklių gyventojų nuostoliai, ir išlaidos ikiteisminiams tyrimams. Kur riba, kurią sukčiams peržengus pagaliau trūks ir valstybės kantrybė? Atspėti labai nelengva.