Nacionalinio diktanto nugalėtojai vadinti „puikiu meilės lietuvių kalbai pavyzdžiu“, teigta, kad „valstybei yra reikalingi laisvai ir drąsiai mąstantys žmonės, gerbiantys savo istoriją ir mylintys savo kalbą.“
O premjeras Algirdas Butkevičius sveikinime spaudos ir knygos žmonėms, gimtosios kalbos puoselėtojams rašė: „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena yra graži proga atsigręžti į mūsų istoriją, idant suvoktume, kokią priespaudą anuomet patyrė lietuviška knyga, kaip buvo gujamas spausdintas žodis. Šiandien tvirtindami demokratijos pamatus, kurdami gerovės valstybę, būkime atsakingi už savosios kalbos puoselėjimą, gražinimą ir sklaidą: tautos baltiškos savasties išsaugojimą.“
Įdomu. Apie meilę, atsakomybę savo kalbai mūsų valstybės vadovai rašo ir kalba tuo pačiu metu, kai valdančioji koalicija Seime ir Vyriausybė ruošiasi suduoti stiprų smūgį lietuvių kalbos statusui, įtvirtintam ne tik įstatymu, bet ir Konstitucija. Tačiau nei socialdemokratai, nei tvarkiečiai, nei Darbo partija iki šiol nepasipriešino savo partnerių koalicijoje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos siekiams šį statusą nužeminti. Tyli ir D. Grybauskaitė, nors pagal Konstituciją prezidentas yra Konstitucijos garantas.
Premjeras A. Butkevičius, tiesa, pareiškė, kad įgyvendinant LLRA norus Konstitucija nebus keičiama, bet ar bandymai ieškoti spragų mūsų Konstitucijoje, kelių ją apeiti, tenkinant koalicijos partnerių reikalavimus, nesikerta su jo žodžiais gegužės 7-ąją?
A. Butkevičius taip pat rašė apie tautos baltiškos savasties išsaugojimą. Bet, ar šią savastį gali išsaugoti KGB rezervo kapitonas, kuriam suteikta teisė lemti valstybės siūlymus dėl požiūrio į lietuvių kalbą ir lietuviškas mokyklas? Ar jis ir toliau dirbs, po to, kai su panieka Lietuvos inteligentus, kitus žmones, susirūpinusius dėl lietuvių kalbos, išvadino neaiškia kompanija. Nors KGB rezervui tai tikrai ne bendraminčiai. Prezidentė sakė, kad valstybei yra reikalingi gerbiantys savo istoriją ir mylintys savo kalbą žmonės. Bet, kaip turime jaustis mes, kai garbinga mūsų istorija tiesiog akyse ištampoma, išniekinama pačioje Lietuvoje, jau nekalbant apie tai, kad nesiimama mūsų, Lietuvos požiūrio skleisti pasaulyje bent jau į tuos įvykius, kurie svarbūs mūsų valstybei.
Esant tokia situacijai, net tokia valstybė, kaip Lietuva, kuri gali didžiuotis savo istorija, bus palikta kitų valstybių istorikų darbų ir jų interpretacijų šešėlyje. Netrukus sužinosime, kad ir Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo baltarusiška, ir, kad Abiejų Tautų Respublikoje Lietuvos nebuvo, o vasario 16-oji buvo kažkokia klaida.
Ant kokio pagrindo tada galime ugdyti meilę savo tautai ir valstybei? Ar čia nėra jokios atsakomybės aukščiausiųjų šalies politikų, kurie gražia kalba gegužės 7-ąją?
Tiek socialdemokratams, tiek ir D. Grybauskaite galima padėkoti už tai, kad po kelis metus trukusios mokestinės priespaudos sugrįžo PVM lengvatos spaudai ir knygoms, Jos buvo panaikintos konservatorių valdymo metu dėl naktinės mokesčių reformos. Bet pataisą dėl PVM lengvatų žiniasklaidai prezidentė pateikė tik praėjusių metų viduryje. Iki to laiko, keletą metų buvo ramiai stebima, kaip lietuviška žiniasklaida yra smaugiama ir bandoma valdžios prijaukinti. Vienintelis gaivaus oro gūsis tais metais jai buvo užsakyta reklama, kuri per krizę galėjo ateiti labiau iš valdžios institucijų, skirsčiusių ir Europos sąjungos pinigus, nei iš verslo.
Jeigu valdžia būtų pasidomėjusi, kaip dėl jų politikos lietuviškoje, ypač spausdintinėje žiniasklaidoje krito honorarai ir darbo užmokesčiai spaudos darbuotojams, geriau suvoktų į kokį skurdą juos įstūmė. Ir šiandien įvairūs mokesčiai dar neproporcingai, lyginant su daugeliu profesijų atstovais, smaugia šios sferos darbuotojus. Į šią netinkamą mokesčių politiką galėtų atkreipti dėmesį ir premjero A. Butkevičiaus iniciatyva suformuota darbo grupė.
Prezidentė kalbėjo ir apie cenzūrą. Bet tik būtuoju laiku. Ar jos šiandien Lietuvoje nėra? Ar žmonės akli ir nemato, kad vieni dienraščiai, interneto portalai gali rašyti kritiškai apie aukščiausiąją valdžią, o kiti – ne. Todėl nenuostabu, kad ir apžvalgininkas, kuris vadovaujasi tik savo protu ir sąžine, džiaugiasi, jog yra dienraščių, kur galima rašyti kitur nepageidaujamomis temomis. Ir rašo ne dėl to, kad kažkas taip liepia jam daryti. Rašo, nes skauda, matant, kad kitur tai yra „tabu“.
Visa tai vyksta dėl naujosios, lietuviškosios cenzūros. Kai kurie laikraščių ar interneto portalo redaktoriai su baime rodo į Daukanto aikštės pusę, o kiti tiesiai pareiškia, jog daugiau rašyti negalėsi, nes prabilai apie tai, kas aukščiausiajai valdžia nepatinka.
Tai kiek tikri D. Grybauskaitės žodžiai, jog valstybei reikia laisvų ir drąsiai mąstančių žmonių? Ar už tą drąsą šių dienų Lietuvoje nėra žlugdoma? Kas bebūtų tas žmogus: nusikaltimus atskleidęs FNTT vadovas, ar kitas pilietis, prabilęs apie negeroves mūsų valstybėje.
O gal spaudos laisvė ir kova su korupcija yra leidžiama tik tiek, kiek ji nepaliečia įtakingiausių valstybės asmenų interesų? Kol kas, deja, tai yra Lietuvoje taisyklė, kuri taip nedera su gegužės 7-ąja ir mūsų šalies vadovų žodžiais. Įdomu ar apie lietuvišką cenzūrą žino Europa, kuri įteikė D. Grybauskaitei savo apdovanojimą?
