Bene daugiausia vargta kuopiant gynybinius griovius. Pradėjus darbus paaiškėjo, jog norint išvežti visas kauniečių čia suverstas šiukšles reikėtų galingos technikos bei itin gausaus darbininkų būrio, o darbai užtruktų ne vieną mėnesį.
1889 metais pastatyto ir į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtraukto forto gynybinius griovius kauniečiai pavertė klaikiu sąvartynu. Talkininkai iš jo traukė padangas, senų šaldytuvų dalis, pačius įvairiausius rakandus bei padangas. Jų buvo tiek daug, jog akcijos „Darom“ dalyviai nedrįso spėlioti kiek laiko ir jėgų prireiktų norint iš griovių ištraukti visą šlamštą.
Darbus sunkino itin komplikuotas priėjimas prie stačių, aukštomis plytų sienomis sutvirtintų griovių. Viena talkininkų brigada dirbo apačioje, o kiti virvėmis kėlė surinktą šlamštą.
Pernai metais forto teritorijoje ir prieigose buvo iškirsti menkaverčiai ir avarinės būklės medžiai, iškapoti krūmokšniai, išvežtos stambiagabaritės ir statybinės atliekos, išgabentos automobilių padangos.
Sutvarkytoje teritorijoje ketinama įsteigti Vytauto Didžiojo karo muziejaus filialą – Karo technikos muziejų.
Kauno savivaldybėje vis dar gyva idėja forto teritorijoje po atviru dangumi žadama eksponuoti karinę techniką, įvairių tipų sunkvežimius, visureigius, šarvuočius.
Planai VI fortą paversti muziejumi Kauno savivaldybėje aptarinėjami jau labai seniai, tačiau koją kišo valdininkų neryžtingumas bei lėšų trūkumas. Kauniečiams trypčiojant vietoje, o Vytauto Didžiojo karo muziejui perėjus Krašto apsaugos ministerijos žinion, muziejaus filialas jau įkurtas sostinėje.
Prie K. Baršausko gatvės žiedo esantis VI fortas – vienintelės Europoje išlikusios carinės Rusijos imperijos pirmosios klasės tvirtovės dalis. XIX pabaigoje statytame forte tarpukariu veikė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialas, o Antrojo pasaulinio karo metais – belaisvių stovykla.
1941–1943 metais joje kalinti rusų karo belaisviai, 1943–1944 metais - civiliai, 1944–1948 metais vokiečių karo belaisviai.
