Dingus kunigui R. Mikutavičiui buvo kuriamos mistinės istorijos, bet viskas pasibaigė paprastu, nors ir žiauriu apiplėšimu, dėl kurio iš dalies kaltas ir pats nukentėjusysis.
VSD karininko V. Pociūno žūtis atsitiktinė ir nieko bendro neturi su pieštu sąmokslų rūmu. Įtartas pedofilija A. Ūsas išteisintas. Pamažu aiškėja ir Seimo nare tapusios N. Venckienės keisto elgesio motyvai. Ir, manau, jie bus labai paprasti ir, kaip sakoma, labai arti nuosavo kūno. Deja, visoms šioms, ir giminingoms, kriminalinėms ar net buitinėms istorijoms buvo ir tebėra suteiktas politinis rangas ir išskirtinės svarbos statusas. Jos lydi mūsų visuomeninį gyvenimą ne metais, bet jau dešimtmečiais ir įtraukė į šmeižtus bei apkalbas ne šimtus, o tūkstančius žmonių.
Lietuvos piliečiai ne tik maudosi komentarų jūroje, bet telkiasi į šalininkus ir priešininkus ir netgi tai vadina moraliniu pasirinkimu. Nenorintys tokio pasirinkimo ar besipiktinantys dažniausiai tūno susigūžę, nes nežino, ką kitą dieną savo adresu gali paskaityti ar išgirsti.
Kai išteisino A. Ūsą, menininkas A. Vinokuras paklausė: kas dėl tos istorijos kaltas? Taip klausia šimtai žmonių. Įprastas ir mūsų krašto kultūrai būdingas atsakymas: kaltų nėra. O aš manau, yra.
Kalti yra situacijos nevaldantys valstybės vadovai, su savo nuomone skubantys įtakingi politikai, politinių vėjų kryptį stebinčių tiriančių institucijų direktoriai ir nesavarankiški, neprincipingi, o drauge ir vis dar dažnai nekompetentingi tyrėjai.
Jeigu valdžia nesudarytų sąlygų dviprasmybėms, žmonės kitaip vertintų ir žiniasklaidos publicistiką. Tačiau Lietuvos valdžia, kurios net nepasakyti žodžiai lyg infraraudonieji spinduliai pasiekia valdininkų smegenis ir tarp eilučių skaitančią visuomenę, tik retais atvejais sugebėjo išlikti griežtai neutrali rezonansinių bylų atžvilgiu.
Valstybės vadovų aplinkos žmonių mintys taip pat yra priskiriamos pačiam vadovui. Tai posovietinio, dar kolektyvinio mąstymo ypatybė, kai nenorimą garsiai pasakyti nuomonę vadovas pateikia per pavaldinį. Bet ne vien ištarti žodžiai yra svarbūs: žmonės išvadas daro iš kalbos intonacijos, mimikos ir daugybės kitų, tik sovietinės santvarkos ugdytiems piliečiams suvokiamų dalykų. Nuomonių kova rezonansinių bylų pagrindu prasideda iš karto po valdžioje esančių politikų pasisakymų.
Išskirtinį poveikį išankstinei nuomonei susikurti daro ir tuo metu kokių nors pareigų neužimančių įtakingų politikų iš mokslo ar meno pasaulio bei disidentų skuboti pasakymai. Dar neprasidėjus tyrimui jie sukuria stiprų emocinį lauką, į kurį patenka ne tik jokios informacijos neturinti visuomenė, bet ir šį bei tą jau žinantys tyrėjai.
Dabar laisvų politikų ar žinomų visuomenės veikėjų pasisakymų reikšmė mažėja, bet dar ne taip seniai buvo lemiama ir iki šiol neigiamai veikia ne vieno tyrimo eigą.
Kai Ariogaloje tremtinių ir politinių kalinių akivaizdoje neginčijamo politikos autoriteto paskelbiama, kad VSD karininkas V. Pociūnas buvo nužudytas, paprasto tyrėjo rūpestis, jeigu ateityje nenori turėti problemų, priešingomis išvadomis nekonfrontuoti su autoritetu.
Reikia psichologiškai stipraus pareigūno, kad atsispirtų sukurtai atmosferai. Ir net oficialiai paskelbus, kad karininko žūtis buvo atsitiktinė, daugelio sąmonėje išliko autoriteto paskatintas įsitikinimas. Tai taip pat posovietinio mąstymo, nesugebėjimo kritiškai vertinti net autoritetus, recidyvas, kurį, deja, politikai, komentuodami rezonansines bylas, egoistiniais tikslais išnaudoja iki šių dienų.
Nemenkas klaidingų nuomonių šaltinis yra dažnas tiriančių institucijų vadovų tūpčiojimas prieš politikus. Kova už savarankišką tyrimą, ypač kai užlipama ant politinių pėdsakų, yra sudėtinga visame demokratiniame pasaulyje, bet Lietuvoje - ypač. Mano asmeninėje praktikoje tai nebuvo tiesioginiai nurodymai užsičiaupti. Dažniausiai iš kažkur išdygdavo fantastinės versijos, kurių tikrinimas užtrunka daugiau nei metus. Kadangi jos atsiranda ir žiniasklaidoje, atsisakyti yra komplikuota.
Kažkada buvo peršama mintis, kad J. Abromavičių susprogdino Rusijos karinė žvalgyba, o Bražuolės tiltą – mistinė iš „šalies“ valdoma organizacija.
Pagaliau pradėjo aiškėti, jog viskas yra aiškiau, paprasčiau ir daug kartų primityviau. Bet tam „pagaliau“ prireikė daug laiko, o ir dabar dar egzistuoja pakeliui į teismą daugybė procedūrinių povandeninių akmenų.
Ir juos sudėjo ne gamta, o suinteresuotų žmonių rankos. Pogrindžio partizanui būti apkaltintam terorizmu yra ir politinis smūgis.
Pirma ir paskutinė grandis rezonansinių bylų pasaulyje yra konkretus tyrėjas. Kokia jų atranka ir kokios darbo sąlygos, mūsų valstybė mažai kreipia dėmesio. Šiuo metu didžiulis biurokratizmas, apsisaugojimas nuo individualios atsakomybės ir vis dar reta kompetencija – yra pagrindinė priežastis, dėl kurios įvyksta nepataisomos klaidos, panašios į pedofilijos bylą.
Siekiant nusimesti nuo pečių nemalonią istoriją ir pranykti beveik anoniminėje teisėsauginėje bendruomenėje, sugalvojamos neįtikėtinos administracinės vingrybės. Čia kaltų jau tikrai nerasi.
Tačiau situacija nėra beviltiška. Jeigu valstybės vadovai griežtai laikytųsi neutralumo išskirtinių bylų atžvilgiu, jei atsakingiau vertintų savo pasisakymus visuomenės autoritetai, jei Seimas priimtų nedviprasmišką įpareigojančią nuostatą bylos medžiagą skelbti tik po galutinio teismo nuosprendžio, kas daroma ne vienoje demokratinėje valstybėje ir prokuratūra pagaliau turėtų informacijos skelbimo politiką, sumažėtų spekuliacijų ir žiniasklaidoje, o visuomenė galėtų kur kas produktyviau panaudoti moralinio pasirinkimo galimybę.
