Vis labiau tuo abejoji matydamas ir prastėjantį ir brangstantį pietų patiekalą kaimyninėje kavinėje, žiūrėdamas naujienų laidas, ir matydamas politines rietenas. Skaitydamas komentarus internete ir net sveikindamasis su girtuokliu kaimynu. Apstu nusivylimo, pagiežos, nepamatuoto, kartais net nesuprantamo pykčio, pavydo ir visokių kitokių dalykų, kurių pagrindinis motyvas - „kokie mes esame puikūs, ir kokie visi kvaili, nes to nesupranta“.
Nėra Lietuva laiminga šalis. Dėl to kaltas ne prezidentas, ne pedofilai, ne keistas klimatas ir net ne A. Kubilius - dėl to kalta pernelyg gera nuomonė apie save, apie savo turimą turtą ir apie savo realias galimybes.
Bet kokioje srityje, nuo jauno iki seno - mes akivaizdžiai pervertiname savo jėgas. O kai tai pasidaro akivaizdu - mes tiesiog fiziškai negalime pripažinti, kad esame neteisūs, silpnesni, nepakankamai gražūs, nepakankamai išmintingi, kad bėgame negreit ir kad nemokame auginti bulvių.
Jaunuoliai nenori dirbti, nes siūlomas atlyginimas jiems atrodo per mažas. Nesvarbu, kad jų kvalifikacija gerokai mažesnė už tingumą. Dailininkai išdidžiai pusmetį raišioja du pagaliukus ir kuria apie tai katastrofiškai neįdomų filmą, nemokėdami to nei sklandžiai parašyti, nei nupiešti pieštuku. O išdidžiai iš drožlių plokštės suklijuota taburetė kainuoja dvigubai nei „ikėjoje“, „nes kitaip tai neapsimoka“.
Kai visi tokie nuotykiai vyksta aplink - ilgainiui ir akis ir ausis ir visa kita - tiesiog apsipranta su tuo. Bet kai grįžti namo , kad ir iš atostogų kur nors svetur - kontrastas akivaizdus, net ir lyginant su panašaus „pajėgumo“ geopolitiniais kaimynais. Sukiužusios trobos pakelėje su suskeldėjusiais šiferio ar surūdijusios skardos stogais ir dirvonuojanti žemė.
Ne, jokiu būdu negalima parduoti žemės užsieniečiams, nes mūsų ūkininkai neteks brangiausio savo turto - aidi dejonės. Nesvarbu, kad tas turtas dirvonuoja, bet užtat dirvonas – savas. Juk geriau gauti pašalpą, nei dirbti modernioje fermoje. Tiesiog išdidumas ir garbė neleidžia.
Kiek metų užtruko, kol Kėdainiuose buvo pastatytas krematoriumas. Mat keli kaimynai tiesiog negalėjo matyti, kad greta kažkas vyksta kitaip nei įprasta.
Tik prezidentės ryžto dėka atsidarė elektros jėgainė, deginanti atliekas, nes vėlgi kaimynams kažkas blogai vis buvo. Net per jėgainės atidarymą protestuotojai mojavo plakatais - „Kur mūsų dirvonai“ Tas pat ir su skalūninėmis dujom, tas pat su bet kokia iniciatyva. Kas prieš mūsų žemės ir smegenų dirvonus - tas yra mūsų priešas, kenkėjas, na ir aišku blogis Lietuvai.
Tai ir nenuostabu, kad Lietuva nelaiminga ir liūdna - juk visos linksmesnės idėjos vertinamos kaip išsišokimai. Ir iš esmės nedaug tokių „išsišokimų“ išsivysto į linksmas istorijas.
Galbūt reiktų pagaliau prisipažinti ir susitaikyti su tuo, kad nesi M. Jordanas ir negali įmesti dešimt tritaškių iš eilės , negali sukurti gero lygio scenarijaus filmui nes nesi nei S. Spielbergas nei Q. Tarantino. Reikėtų susitaikyti su tuo, kad tavo paveikslo „Christie's“ aukcione niekas nenupirks už milijoną – iš tiesų, reikia pripažinti, net Vilniaus aukcione ir už penkis šimtus nenupirks.
Reiktų pripažinti sau, kad nors ir prisivertęs perskaitei Beatos knygą - nemoki kepti žuvies ir nereikia vaidinti virėjo gurmano. Verta pagaliau prisipažinti, kad tavo įsivaizdavimai apie savo galimybes - gerokai perdėti.
Bet dėl to visiškai nereikėtų pergyventi ir depresuoti. Tiesiog – pereiti į tą lygį, kuris yra tavo jėgoms. Juk kiemo komandoje tau puikiai sekasi, kartais net laimime prieš gretimos gatvės rinktinę.
Juk tavo filmukas apie grybus ir uogas net laimėjo prizą mėgėjiškų filmų konkurse. O tavo kepti šašlykai visuomet būna draugų pikniko „vinimi“. Kai esi vertinamas pagal savo sugebėjimus - ir tavo ego yra patenkintas, ir rezultatai - vertinami , ir laimės daugiau.
Kai kiekvienas iš mūsų bus laimingesnis. Ir mūsų Lietuva – taip pat bus laiminga.
