Antai Vaikų gynimo dieną, birželio 1-ąją, V. Landsbergis ir grupė jo šalininkų nutarė paminėti Sąjūdžio 25-metį, tuo suklaidindama dalį visuomenės. Nebuvo sulaukta birželio 3-iosios. Būtent ji atmintinų dienų sąraše minima kaip Sąjūdžio diena.
Nenuostabu, kad šeštadienio minėjime dalyvavo vos vienas kitas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Kiti tiesiog nenorėjo būti renginyje, kuriame dominavo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų radikalieji veikėjai ir jiems prijaučiantieji.
Ironiška, bet šiame minėjime dalyvavusi konservatorė I. Degutienė įspėjo nepaversti Sąjūdžio partinės kovos arena, nors būtent taip šiuo metu ir vyksta.
Pavyzdžiui, iškilmingame Sąjūdžio suvažiavime dalyvavo Seimo nariai konservatoriai A. Anušauskas ir V. Juozapaitis. Tai prikišamai liudijo konservatorių vidaus reikalų sprendimą naudojantis Sąjūdžio vardu.
Juk kai V. Landsbergis neseniai pralaimėjo rinkimus dėl vadovavimo partijai ir susikirto su A. Kubiliumi, dešiniųjų patriarchui reikėjo ne tik ištikimų sąjungininkų, bet ir platformos, ant kurios pasilypėjęs galėtų toliau kovoti su dabartine konservatorių vadovybe. Lietuvos Sąjūdis, regis, tam kaip tik tinka.
Nedaug kas Lietuvoje žino, kad kai kurie patys Sąjūdžio pradininkai siūlė atkūrus ir apgynus nepriklausomybę Sąjūdį paleisti, kaip tai su Liaudies frontu padarė Latvija ir Estija.
Bet tai neatitiko V. Landsbergio planų, kuriam ir tuomet šio judėjimo reikėjo kaip atramos politikoje.
Išėjus iš Sąjūdžio jo pradininkams, pačios organizacijos vardas buvo pakeistas.
Taip atsirado Lietuvos Sąjūdis, nedaug ką bendra turintis su judėjimu, sukurtu birželio 3 dieną.
V. Landsbergis, apversdamas aukštyn kojomis faktus, šeštadienį kalbėjo ir tai, kad dabar yra visos Lietuvos Sąjūdis, o tada, 1988-aisiais, buvo tiktai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.
Gal yra kokių priežasčių, kodėl europarlamentaras nori perrašyti Sąjūdžio istoriją? Buvę tikrieji sąjūdininkai sako, kad yra. Juk jis nebuvo iš tų, kurie tada itin drąsiai pasisakė už nepriklausomybę, o prieš 25 metų nebuvo tarp Sąjūdžio iniciatorių.
Tiesa, Mokslų akademijoje profesorius pasakė gražią kalbą, todėl buvo išrinktas į iniciatyvinę grupę – kaip lygiateisis judėjimo narys. Sąjūdis iš pradžių neturėjo pirmininko. V. Landsbergio, kaip svarbiausio asmens, istorija prasidėjo po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo ir paskelbus Kovo 11-osios Aktą.
Tačiau bene didžiausia dabartinio Sąjūdžio, davusio Lietuvai Nepriklausomybę ir demokratiją, bėda ir tragiškas paradoksas yra ne tai, kad jis tapo vieno asmens ar vienos grupės įrankiu, o tos grupės pažiūros ir politinė spalva.
Radikalus dešinysis, violetinio atspalvio antieuropietiškumas – taip galima apibūdinti šiandienio Sąjūdžio ir jo rėmėjų ideologiją.
Žmogaus teisės, vakarietiškas liberalizmas, valstybės nesikišimas į pasaulėžiūros reikalus – tokias didžiausias grėsmes, esą baigiančias sužlugdyti Lietuvą, iš jubiliejaus minėjimo tribūnų skelbė Sąjūdyje ir šalia jo esantys žmonės.
Teisėsauga ir, suprask, pedofilų klanas, lytinės ir tautinės mažumos dabartiniam Sąjūdžiui, atrodo, tapo dar pavojingesniais priešais, nei anksčiau buvo komunistų nomenklatūra.
Kaip ir kada galėjo įvykti toks virsmas? Juk daugumos tų žmonių – signatarų, disidentų, dvasininkų, pražilusių laisvės kovotojų, kurie dabar mojuoja ne tik trispalve, bet ir violetine vėliava, ir kalavijo pavidalo kryžiumi, nuopelnai laisvei, demokratijai yra neabejotini. Nejau šie žmonės tokie buvo ir tuomet?
Tad tikrai ne didžiausia bėda yra tai, jog radikaliausių „vertybių” telkiniu tapęs Sąjūdis yra toks pražilęs ir neįtakingas. Dėl to tikrai neverta veidmainiškai dūsauti.
Galima prisiminti, jog net tuomet, kai Sąjūdis buvo svarbiausia Lietuvos istorijos varomoji jėga, jame buvo susibūrusi toli gražu ne visa visuomenė ir netgi ne jos dauguma.
Didžioji dalis žmonių iki lemiamų momentų ar net ir po jų buvo labiau linkusi lūkuriuoti atokiau ar išvis atokiai, kaip, pavyzdžiui, apie visų vienybę pastarosiomis dienomis postringaujanti prezidentė D. Grybauskaitė.
Žvelgiant ir į Lietuvos, ir į pasaulio istoriją, tai natūralu ir suprantama.
Dar natūraliau ir suprantamiau tai, kad ši aktyviausia visuomenės dalis, atlikusi savo istorinę misiją, greitai išsiskirstė po įvairias politines stovyklas ar apskritai grįžo į kasdienybę.
Juk tokios besąlygiškos vienybės, apie kurią giedama ir mūsų valstybės himne, tikros demokratijos sąlygomis nėra ir negali būti. Tai labiau gražus mitas, nei tikrovė.
Bet, kaip galima spręsti iš pastarųjų dienų kalbų, tas užkeikimas kai kam vis dar politiškai reikalingas ir naudingas.