Prieš Lietuvą agresyviausiai veikia Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos, didžiausias pavojus Lietuvos energetiniam saugumui – priklausomybė nuo Kremliaus įrankio „Gazprom”, o atominės elektrinės Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje – politiniai projektai.
Tai – tik keli mūsų žvalgybininkų išvardyti pavojai.
Visa VSD ataskaita – iš esmės tas pats, ką saugumiečiai už valdiškų kabinetų durų kartojo pastaraisiais metais, o tuo metu valdę dešinieji ir prezidentė D.Grybauskaitė apie tai nuolat trimitavo viešai.
Šie politikai tai darė taip, kad patys atrodytų vieninteliai Lietuvos gynėjai, o bet kokie jų oponentai – Rusijos agentai.
Kiek naujesnis ataskaitos akcentas – nuogąstavimai dėl kibernetinio saugumo.
Vis dėlto bene labiausiai dėmesio verta dokumento vieta, kur kalbama apie šalies politinėje ir viešojoje erdvėje dažnai nutylimą, bet svarbų reiškinį – politinį ekstremizmą.
VSD rėžia, kad tai išpūsta problema esą tiek kraštutiniai kairieji, tiek dešinieji pas mus negausūs ir neįtakingi.
Dėl to, kad ši publika – pirmiausia kraštutiniai dešinieji – vis dėlto kenkia Lietuvos įvaizdžiui Europoje, saugumas kaltina mūsų šalies ir užsienio žiniasklaidą, kuri tam skirianti daug dėmesio.
Žinoma, baksnojama ir į artimojo užsienio žvalgybą, kuri naudojasi kraštutiniais kairiaisiais ar panašaus plauko organizacijomis, šaukiančiomis apie Lietuvoje „atgimstantį” nacizmą.
Galima būtų sutikti, kad atvirus dešiniuosius radikalus ar neonacius subūrusios organizacijos neturi reikšmingesnės politinės įtakos.
Taip pat akivaizdu, kad kairiosios pakraipos aktyvistai arba savais stereotipais besivadovaujantys Vakarų politikai ir žiniasklaida dažnai perdeda kraštutinės dešinės grėsmę Lietuvai ir įtaką visuomenėje.
Tačiau mūsų saugumas, kuris tokias grėsmes, regis, sumenkino, parodė, kad šalies tikrovę ir idėjinio pobūdžio pavojus suvokia per siaurai. Juk atviri neonaciai ar ultraradikalūs dešinieji – tik aštriausia nemažo ledkalnio viršūnė.
Tas ledkalnis – ir visuomenėje, ir valdžioje paplitusi siaurakakčio „patriotizmo” ir agresyvaus provincialumo, nukreipto prieš šiuolaikinę Europą, ideologija.
Ši ideologiją, kurią aktyviai remia ir Katalikų bažnyčios hierarchai, nestokoja tų pačių bruožų, kuriais pasižymi atviri dešinieji radikalai ir neonaciai, – priešiškumo seksualinėms, tautinėms mažumoms, pamatinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.
Tokios ideologijos, kurios šaknys – sovietmetyje, atstovų netrūksta pagrindinėse šalies partijose, bet daugiausia jų – neseniai prie valstybės vairo stovėjusių konservatorių gretose.
Ironiška, kad naują kvėpavimą šie radikalai įgavo valdant kairiesiems ir Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai išvakarėse.
Neapykantos srautai ant „supuvusios Europos”, kuri su „gėjų mafijos” ir „Briuselio biurokratų” pagalba siekia sugriauti tradicinę šeimą, Lietuvą ir krikščionybę, galvos liejosi tuomet, kai Seimas vieną po kito laimino gėjų eitynes bei abortus draudžiančius įstatymus.
Ta srovė šios savaitės pradžioje liejosi ir istorinėje Seimo Kovo 11-osios salėje – per Sąjūdžio 25-mečio minėjimo renginius.
Nepriklausomybę ir demokratiją Lietuvai atnešusi, valstybę į Europą grąžinusi organizacija po ketvirčio amžiaus virto radikaliausių dešiniųjų ir antieuropietiškų vertybių puoselėtojų telkiniu.
„Tradicinių vertybių” gynėjai, tarp kurių pirmuoju smuiku griežia konservatoriai, vėl pažėrė patyčių ir agresyvios demagogijos dėl konvencijų, kuriomis siekiama visiškai uždrausti smurtauti prieš moteris ir vaikus.
Kairiųjų Vyriausybė pasiryžo pritarti 2011 m. Europos Tarybos palaimintai konvencijai dėl smurto prieš moteris.
Dokumentas buvo marinuojamas dešiniųjų valdžios stalčiuose, nes jam nepritaria Bažnyčios hierarchai.
Konvencijos priešininkams čia labiausiai kliūva tas pat, kas ir dokumente dėl smurto prieš vaikus – teiginys, kad savo lyties suvokimas gali būti laisvai pasirenkamas.
Tai kritikai suvokia kaip didžiulį pavojų visuomenei, o smurto prieš vaikus draudimų šalininkus kaltina tuo, kad šie siekia teisės atimti atžalą iš tėvų net tuomet, jeigu mažylio dantys bus neprižiūrėti.
Žinoma, būtų galima ginčytis, ar Vyriausybė nepaskubėjo pritarti dokumentui, kurį kol kas yra pasirašiusios šešiolika Europos Sąjungos valstybių, o visame žemyne ratifikavusios tiktai keturios.
Tokią skubą greičiausiai lėmė noras prieš pirmininkavimą ES pasirodyti visos Europos pirmūne ir kelrode.
Kita vertus, pavojus, kad Lietuva gali būti ES linksniuojama kaip atsilikusi provincija, – irgi realus.
Tačiau tokių grėsmių kol kas neįžiūri ne tiktai saugumas, bet ir kai kurie aukščiausi mūsų šalies pareigūnai.
Pavyzdžiui, apie tai šią savaitę atmestinai kalbėjusi prezidentė D.Grybauskaitė.
O aukšti užsienio svečiai apie tai pradeda aiškinti ne tik šventinių priėmimų užkulisiuose, bet ir viešai.
Lietuvą dėl požiūrio į seksualines mažumas ir demokratiją apskritai jau sukritikavo Vilniuje šią savaitę apsilankęs Europos Tarybos generalinis sekretorius Th.Jaglandas.
Vadinasi, kenksmingo radikalizmo daigai jau pastebėti.
Apžvalgininkas
