Politikoje dabar išlieka stipriausi, labiausiai nusismailinę liežuvius, gudrūs, apsukrūs, žavūs ir drąsūs.
Galima žiūrėti ir poetiškai. Politika – menas. Gebėti vaidinti rūstų, teisingą, bet kartu ir gailestingą, rūpestingą lyderį gali ne bet kas.
Įtikinti kitus visuomenės narius, kad būtent jis vertas atstovavimo, – nelengva užduotis, net jei visuomenėje daug lengvatikių kvailių.
Manipuliuoti, regzti dideles ir mažas intrigas, prisiekti ištikimybę, išduoti sąjungininkus, smaigstyti peilius į nugarą – tai veikla ne skystiems.
Politika gali žavėti, atgrasyti, vilioti galimybėmis ir valdžia.
Kad ir ką pasakytume apie politiką, kad ir kiek apie tai būtų kalbėta, rašyta anksčiau – nuo žilos senovės iki šių laikų – klaidos kartojamos nuolat, nes tai labai žmogiška.
Tuo buvo galima įsitikinti šią savaitę skirtingose šalyse.
Pavyzdžiui, po audringo praėjusio savaitgalio Turkijoje šios šalies miestų gatvėse ir toliau nerimo protestuotojai.
Dėl, regis, visiškai menko preteksto – parko uždarymo kilusi audra turkus ir ne tiktai paskatino kalbėti apie valdžios godulį pajutusius ir savo beribe galybe patikėjusius politikus. Bent jau apie vieną jų – Turkijos premjerą R.T. Erdoganą, sugebėjusį suskaldyti šalį.
Karingasis politikas pastaraisiais metais negaili spalvingų pareiškimų, kuriuos žarsto į kairę ir į dešinę. Nuo jo kliūva tiek politiniams oponentams, tiek kitoms valstybėms.
Vis dėlto niekas negali paneigti, kad šis populistinėmis kalbomis savo įvaizdį palaikantis politikas šalį išvedė į priekį, – daugelis turkų gyvena geriau nei bet kada anksčiau.
Ir tai daugiausia yra R.T. Erdogano nuopelnas.
Bet akivaizdu, kad valdžia bei liaupsės lengvai gali apsukti galvą, ir nuo populiaraus lyderio iki su kitų nuomone nesiskaitančio tirono – vienas žingsnis.
Tai kone klasikinis pavyzdys, kaip demokratiškai ir, beje, ne sykį išrinktas ir didelės dalies visuomenės palaikomas politikas pervertina savo galias, pareigą ir misiją.
Panašiai savo galiomis kažkada patikėjo tvarką šaliai pažadėjęs Lietuvos kaimynės Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka.
Dėl tvirto kumščio įvaizdžio jis pelnė daug simpatijų, bet tuo pačiu kumščiu jis realiai ėmė smaugti baltarusius – visus, kurie nesutinka su jo nuomone, įžvalgoms ar politika.
Visi jie tampa priešais. Ir logika bei argumentai jau nebesvarbu. Stiprus lyderis gali viską, jam viskas leidžiama, jis neprivalo nieko klausytis.
Tokia liga susirgti išties lengva. Juolab kad valdžia svaigina ne šiaip savo aura, bet ir vaisiais. Tačiau jie gali būti labai kartūs.
Tuo šią savaitę įsitikino buvęs Slovėnijos premjeras J.Janša.
Būdamas valdžioje jis lyg užsispyręs vaikas kartojo, kad Slovėnijai reikia įsigyti suomiškų šarvuočių.
Greitai paaiškėjo ir užsispyrimo priežastys – teismas įrodė, kad J.Janša gaudavo kyšius, kad būtų sudarytas 278 mln. eurų vertės šarvuočių įsigijimo kontraktas.
Bet neliečiamųjų nėra – įrodęs buvusio skandalingojo lyderio kaltę teismas pasiuntė J.Janšą 2 metams už grotų. Žinoma, jis dar kausis pateikęs apeliaciją, tačiau įvaizdžiui suduotas skaudus smūgis.
Smūgių pastaruoju metu neišvengia ir kaimyninės Lenkijos premjeras D.Tuskas. Šis liberalių pažiūrų politikas, atrodo, buvo patikėjęs, kad lenkų parama jam – neginčijama.
Tačiau dėl korumpuotų kolegų skandalų smukus paties premjero įvaizdžiui, D.Tuskas, regis, pernelyg tiesiogiai interpretavo kitą politikos taisyklę – siekti kompromiso.
Jam to padaryti niekaip nepavyksta, mat Lenkijoje – itin katalikiškoje šalyje – priešprieša tarp liberalesnių ir itin konservatyvių rinkėjų pastaruoju metu ypač didelė.
O D.Tuskas stengiasi įtikti abiem pusėms. Jis jau spėjo įsitikinti, ką reiškia tokie beviltiški bandymai.
Nuolaidžiavimas itin konservatyvią poziciją daugeliu klausimų užėmusiai Lenkijos katalikų bažnyčiai ir jos rėmėjams D.Tuskui kainavo liberalų paramą.
Atsisakęs rinkimų planų įteisinti dirbtinį apvaisinimą ir homoseksualų santuokas D.Tuskas tikėjosi, kad taip palenks į savo pusę konservatyviuosius šalininkus.
Vis dėlto premjeras klydo – jį nuolat pliekia religingieji kritikai, nors pats politikas viešai pradėjo uoliai lankytis bažnyčioje, melstis. Bet to rinkėjams ir politikams net iš paties D.Tusko partijos negana.
Sugebėti įtikti rinkėjams kartais tiesiog neįmanoma. Antai Vokietijos – ekonomiškai stiprios, atsigaunančios ir Europą maitinančios šalies – kanclerė A.Merkel šią savaitę nėrėsi iš kailio potvynio zonoje.
Ne paslaptis, kad, nepaisant tvirtos lyderystės vedant Europos Sąjungą iš krizės, visų gerų ekonominių naujienų Vokietijai, A.Merkel nerimauja dėl savo posto rudenį vyksiančiuose rinkimuose.
Tad kai žmonės piktinasi skaičiuodami politikų uždirbamus neva milžiniškus pinigus, jie retai pagalvoja, su kokia atsakomybe susiduria valdžios palytėtieji.
Jų paklydimai, sėkmės ir nesėkmės yra ne šiaip matomos, bet ir nulemiančios politikų likimą.
Bent jau iki kitų rinkimų.
Apžvalgininkas