Tradiciškai VSD savo gimtadienį, atsiremdama į 1918 metus, mini spalio 27 d., tačiau ne mažiau prasminga yra prisiminti jau subrendusį žvalgybos ir saugumo raidos laikotarpį, kai 1933 m. gegužės 29 d. Kriminalinės policijos valdyba buvo pertvarkyta į Valstybės saugumo departamentą.
Iki VSD sunaikinimo, 1940 m. birželio 19 d., okupacinei valdžiai jo direktoriumi paskyrus iš kalėjimo paleistą LKP(b)CK sekretorių A. Sniečkų, solidžios studijos „Lietuvos slaptosios tarnybos“ autoriaus A. Anušausko teigimu, „ši saugumo institucija jau buvo perėjusi keturis formavimosi etapus (Kriminalinis skyrius „B“, Politinė policija, Kriminalinės policijos valdyba, VSD), kol pagaliau virto įstaiga, kuri mažai kuo atsiliko nuo panašių Vakarų Europos įstaigų“.
Kovodama beveik visais įmanomais frontais, tarpukario žvalgyba ir saugumas įgudo rinkti informaciją, analizuoti, pateikti ją pakankamai plačiam vartotojų ratui, organizuoti prevencines ir valstybės sumanytas operacijas, vertas rašytojo ar kino režisieriaus dėmesio. Stebina gilios anų laikų pateikiamos informacijos įžvalgos, sukrečia daugelio jas rengusių žmonių tragiški likimai.
Iki šiol valstybiniu mastu neįvertintas ilgamečio tarnybos darbuotojo, nuo 1934 m. – ir VSD vadovo Augustino Povilaičio indėlis kuriant ir tobulinant saugumo tarnybą. Pažymose valstybės vadovams jis neapsiribodavo neutraliu informacijos pateikimu ir aiškiai išsakydavo kritiškas savo pastabas bei pasiūlydavo, ką daryti.
Užtenka prisiminti nedidelę, bet įtaigią, paskutiniais tarnybos metais jo paties ruoštą ir komentuotą „valstybinių perversmų“ apžvalgą, pavadintą „Neramiomis dienomis“. Sunku pasakyti, kaip Lietuvos prezidentas A. Smetona vertindavo VSD informaciją apie sovietinę Rusiją ir jos grėsmę, bet sprendžiant iš visumos, neatrodo, kad tie, kas rengė pažymas informacijos vartotojams, būtų pataikavę ar save cenzūravę.
Lietuvos Vyriausybei nusileidus kelis kartus pakartotiems ultimatyviems Sovietų Sąjungos vyriausybės reikalavimams: atiduoti teismui K. Skučą ir A. Povilaitį, 1940 liepos 3 d. abu buvo atleisti iš pareigų. A. Povilaitis tų pačių metų liepos 23 d. okupantų išvežtas į Lubiankos kalėjimą ir ten 1941 m. sušaudytas.
Prieš suimant, apsistojo Pašventyje, Jurbarko rajone, netoli Vokietijos sienos. Kaip liudija istoriko A. Jakubčionio surinkta medžiaga, žmona, pamačiusi mašiną, sušukusi: „Augustinėli, bėk!“ Vyras tą ir daręs, bet lemiamu momentu, jo paties liudijimu, sąžinė neleidusi šauti į Lietuvos policininką, nors tai padaręs galėjo ir suspėti kirsti sieną. Koks likimas laukė šimtų kitų su žvalgyba ir saugumu susijusių žmonių karo ir pokario metais, ko gero, ir liks paslaptimi.
Atkūrus nepriklausomybę, peršokus okupacijos ir Šaltojo karo griovį, naujai besikuriančiai saugumo tarnybai, taip pat pavadintai VSD, remiantis jau modernių demokratinių valstybių patirtimi, buvo nesunku pasirinkti patį tinkamiausią modelį, tačiau institucijos kūrimas perėjo beveik tuos pačius etapus, kaip ir tarpukario laikotarpiu.
Iš esmės, su nedidelėmis korekcijomis, VSD atliko ir vis dar atlieka saugumo policijos funkcijas, susijusias su vidinėmis grėsmėmis valstybingumui. Kitose demokratinėse valstybėse ta darbo sritis dažniausiai priklauso konstitucinės apsaugos tarnyboms.
Kontržvalgybos srityje VSD daro tą patį, ką ir Federalinis tyrimo biuras JAV. Kaip teisėsaugos institucija, VSD iki šiol ikiteisminį tyrimą galėjo vykdyti ir kitose nusikalstamose veikose, jeigu jose buvo įžvelgiama grėsmė nacionaliniam saugumui. Kaip žinoma, ant VSD pečių ne kartą nusileisdavo ir rezonansiniai kriminaliniai tyrimai, kova su kontrabanda, kurią kiekvienas premjeras laiko grėsme nacionaliniam saugumui, privatizacijos monitoringas ir panašūs svarbūs, bet vienai negausiai institucijai neapžiojami dalykai.
Iš vienos pusės, platus funkcijų glėbys tarnybą darė solidžią ir net grėsmingą, iš kitos – dėl lėšų stokos, technikos ir patirties stokos dažnėjo abejotini tyrimo rezultatai bei paviršutiniškumas. Tai ir įžiebė pirmąsias visuomenės nepasitikėjimo šia tarnyba kibirkštis. Ne viena pastarųjų metų VSD byla parodė, kad institucijai reikia keisti ir darbo turinį, ir formą.
Dabartinės VSD vadovybės pastangos siaurinti teisėsauginį tarnybos pobūdį ir plėsti informacijos rinkimo bei analizės reikšmę yra kelias į modernią šiuolaikinę instituciją. Nei politikai, nei visuomenė neabejoja karinės, politinės ir ekonominės žvalgybos reikšme. Tačiau dvi pastarosios žvalgybos kryptys buvo likusios nuošalėje. Sustiprinusi politinę ir ekonominę žvalgybą, su kitomis Lietuvos tarnybomis suderinusi veiksmus kontržvalgyboje ir išsikovojusi koordinuojančios institucijos vaidmenį organizuojant visą žvalgybinę veiką, VSD atitiks ir šiuolaikinių modernių valstybių standartus.
Ką reiškia koordinacijos stoka tarp žvalgybinių tarnybų, parodė Rugsėjo 11-osios tragedija Niujorke. O prieš kelias dienas Lietuvos prezidentė aiškiai konstatavo koordinacijos stoką kovojant su elektroninėmis atakomis. Bet argi reikia laukti, kol atsitiks kas nors baisaus?
Kad ir kiek stropiai kurtume projektus apie žvalgybos ateitį, jos sėkmę visada lems informacijos vartotojų sugebėjimas suvokti žvalgybos reikšmę dabartiniame pasaulyje. Šiuo metu ta reikšmė yra geopolitinė ir vis mažiau bendro turi su smulkiomis vidaus saugumo problemomis.
Tą konferencijoje pripažino ir ilgametis specialiųjų tarnybų kuratorius, Nepriklausomybės akto signataras S. Pečeliūnas. Žvalgybos tarnybos veikla moderniame pasaulyje yra tiesiogiai susijusi su valstybių užsienio ir vidaus politika, ir tik šiuo požiūriu gali būti pateisinamos investicijos sudėtingai tarnybai organizuoti.
