Į Angliją uždarbiauti Ramūną mama išleido ketveri metai iki tragedijos, nenujausdama, kaip viskas pasisuks. Prakutęs svečioje šalyje, susiradęs ten draugę Mandy, jis vis žadėdavo, kad kai susituoks, pasiims mamą pas save į Angliją.
Bet dabar, užuot rūpinusis džiugios kelionės dokumentais, tenka klaidžioti kitokiose biurokratinėse džiunglėse.
Nepavyksta gauti pažymų
„Antri metai su Teisingumo ministerija susirašinėjame. Po du mėnesius laiškas eina. Jie tiesiog tyčiojasi“, – sako V. Raulinaitienė, niekaip negalinti gauti iš Lietuvos institucijų pažymų, reikalingų norint iš Didžiosios Britanijos gauti kompensaciją dėl sūnaus mirties. Atsiuntė užpildyti dokumentus, norint pasiaiškinti telefono nekelia. Neiškentusi moteris nuvažiavo – pažadėjo paskambinti kitą dieną, bet nepaskambino.
„Užpildėm su teisininke, nusiuntėm – grąžino atgal iš Didžiosios Britanijos, nes praėjusių metų dokumentai pasenę. Reikia motyvuoti, kodėl...“ – pasakoja pensininkė, sunkiai susigaudanti biurokratinėse džiunglėse.
Moteris yra pensininkė, turi antrosios grupės neįgalumą. Anglijoje dirbęs sūnus buvo jos maitintojas, nuolat atsiųsdavo daiktų, pinigų. V. Raulinaitienė turi dar vieną sūnų, jis taip pat ne Lietuvoje, bet verčiasi sunkiai. Jo žmona negali dirbti. Neįgalią dukterį auginanti šeima išvyko į Vokietiją, kad mergaitė gautų geresnį gydymą.
Britai rūpinasi iki šiol
Kaip visišką priešingybę lietuviškoms V. Raulinaitienė mini Didžiosios Britanijos institucijų darbą. Motina buvo pakviesta dalyvauti teisme, kur buvo paskelbtas nuosprendis sūnaus budeliams. Keturi lenkai buvo nuteisti už tai, kad Niuporte žiauriai sumušė lietuvį ir po to dar padegė. Britai išrūpino V. Raulinaitienei kelionės bilietus, apgyvendinimą. Pareigūnai pasitiko, nuvežė, kur reikia, parvežė.
„Britai manimi rūpinasi ir dabar. Klausia, gal psichologo reikia, skambina, laišką parašo per vertėją. O pas mus – viskas kaip į sieną“, – skundžiasi moteris.
Dvi pareigūnės iš Didžiosios Britanijos buvo atvažiavusios pas V. Raulinaitienę į Lietuvą, atvežė jai urną su sūnaus pelenais.
Kadangi nepavyko dokumentų pateikti laiku, V. Raulinaitienei reikia aiškintis britams, kodėl taip atsitiko. Sužinoję, kad moteriai niekaip nepavyksta prisibelsti į Lietuvos teisingumo ministeriją, jie, pasak V. Raulinaitienės, patys pažadėjo tarpininkauti.
Apie vestuves nežinojo
Britų portalui „Daily Mail“ Ramūno, arba Ramsey, sužadėtinė Mandy pasakojo, kad jis buvo nužudytas per bernvakarį, savo vestuvių išvakarėse. Ji tuo metu esą šventei darėsi šukuoseną ir manikiūrą. Nuotraukose buvo matyti ir vestuvinė suknelė, kurios nelaimingai nuotakai taip ir neteko apsivilkti.
Ramūno mama tvirtina apie būtent tą dieną planuotas vestuves nieko nežinojusi. Ji mano, kad sūnus tikrai jai būtų pasakęs ir net pakvietęs. „Vestuvės turėjo būti tais metais, bet niekas nekalbėjo, kad jos turi būti tą dieną“, – aiškina. Ir į Lietuvą Ramūnas su Mandy nebuvo parvažiavę.
„Nežinau, ko ji siekia, dėl ko taip kalba – gal kokios nors kompensacijos tikisi?“ – svarsto V. Raulinaitienė.
„Kai sūnus paskambindavo, Mandy paimdavo ragelį ir sakydavo: „Hello mamma, hello mamma.“ Aš nemokėjau su ja kalbėti, nesuprasdavau, o mano sūnus juokdavosi. Sakydavo: „Ji sako, mes atvažiuosim pas Jus, pasiimsim Jus“, – bendravimą su sūnaus drauge prisimena Ramūno mama.
Pasak mamos, Mandy net nedalyvavo teisme dėl Ramūno nužudymo, tuo metu buvo išvažiavusi. „Aš jai nuvežiau lietuviškų lauktuvių, bet jos nebuvo. Lauktuves išdalinau vertėjai, pareigūnėms“, – pasakoja V. Raulinaitienė.
Norėjo pusės pelenų
Policijos organizuotoje Ramūno palaikų kremavimo ceremonijoje ir mišiose Mandy dalyvavo, atnešė daug baltų gėlių. Pasak mamos, ceremonijoje dalyvavo apie 20 žmonių, kunigas. Motinai po to buvo į Lietuvą atvežta urna su sūnaus pelenais.
V. Raulinaitienė sako nustebusi, kai staiga Mandy per vertėją paprašė jai atiduoti pusę Ramūno pelenų. „Aš pirmiausia paklausiau, gal ji laukiasi. Tuomet aš net nedvejočiau“, – pasakoja moteris. Bet sūnaus draugė nesilaukė.
„Sakiau, kad ji ilgai nebus viena, susiras kitą vyrą, ir tie pelenai po to bus visiškai nereikalingi. Bet pažadėjau pagalvoti ir paprašiau vėl paskambinti po dviejų dienų. Ėjau pas kunigus, klausiau, ką daryti. Kunigai man sakė duoti, ir aš būčiau davusi. Bet ji man daugiau nepaskambino“, – sako V. Raulinaitienė.
R. Raulinaičio nužudymo byla – išskirtinis įvykis Didžiosios Britanijos teisėsaugoje. Gegužės viduryje už bylos ištyrimą detektyvas Peteris Jonesas su komanda gavo apdovanojimą. Nors lietuvį nužudę lenkai nusprendė neduoti jokių parodymų, įžvelgus sąsajas su kitu nusikaltimu, Velso pareigūnams pavyko išaiškinti kaltininkus. Apie bylą buvo sukurtas net dokumentinis filmas.