Kol kas senelių ir mergaitės susitikimams nepritaria ne tik mažametės mama, bet ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) specialistai bei psichologai.
Jie įsitikinę, kad dėl to, jog anūkės nematė nuo pernai metų gegužės 17 dienos, kalti tik patys Kedžiai ir jų nederamas elgesys su mergaite šiai dar gyvenant jų namuose ir po teismo sprendimo įvykdymo.
Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją L. Stankūnaitės dukra papasakojo, kad seneliai prieš ją naudojo psichologinį ir fizinį smurtą: vaikas buvo mušamas, žlugdomas moraliai, mergaitė buvo verčiama kalbėti, kad nenori gyventi su mama.
Taip pat jos akivaizdoje L. Stankūnaitė buvo vadinama įvairiausiais žodžiais, mergaitė apie ją negirdėdavo nė vieno gražaus žodžio, atvirkščiai, ji nuolat nuteikinėta prieš mamą.
Ne ką geriau jie elgėsi ir tada, kai Kauno VTAT skyrius seneliams leido su anūke bendrauti elektroniniais laiškais.
Jų laiškai tiesiog mirga priekaištais anūkei, juose toliau žeminama L. Stankūnaitė, buvo bandoma sužinoti, kur vaikas dabar gyvena.
Dėl šios priežasties su seneliais nenori matytis ir pati mergaitė. VTAT ir psichologai pastebėjo, kad pradėjus kalbą apie Kedžius, apie jų siunčiamus laiškus mažametė tampa nervinga, irzli, teigia nenorinti jiems rašyti, kažką pasakoti apie save, sako nesupranti senelių užduodamų klausimų.
„Jie yra blogi, nenoriu su jais susitikti, nenoriu matyti“, – pareiškė L. Stankūnaitės dukra apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir pridūrė, kad, jei seneliai nori jai gero, turi palikti ją su mama, su kuria ji yra laimingesnė.
„Byloje neginčytinai nustatyta, kad apeliantai (Kedžiai. – Red.) neigiamai atsiliepė apie vaiko motiną, nuteikinėjo vaiką prieš ją, vadino ją negražiais žodžiais, o tokie veiksmai liūdino vaiką, darė mergaitę nervingą ir irzlią... Byloje taip pat yra duomenų apie tai, kad apeliantai viešino vaiko privataus gyvenimo detales ir atliko kitus veiksmus, kurie yra akivaizdžiai priešingi vaiko interesams“, – teigiama L. Stankūnaitės ir jos advokato Gintaro Černiausko atsiliepime Šiaulių apygardos teismui, kuriam Laimutė Kedienė ir Vytautas Andrius Kedys yra įteikę apeliacinį skundą dėl jiems nepalankaus Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimo.
Kedžiai savo skunde nurodo, kad teismas, atsisakydamas tenkinti jų prašymą matytis su vaiku, kenkia jo interesams, silpnina giminystės ryšius, teigia, kad yra tinkamai pasirengę matytis su vaiku, esą dėl to net išklausė 4 valandų trukmės kursus, ir priekaištauja, kad teisme nebuvo išklausyta pačios mergaitės nuomonė.
L. Stankūnaitė ir jos advokatas įsitikinę priešingai – Kedžiai siekia bendrauti su anūke ne vedini geranoriškų ketinimų ir paskatų, o norėdami neigiamai paveikti motinos ir dukters santykius.
L. Stankūnaitė mano, kad Kedžių susitikimai su jos dukra kol kas neįmanomi ir dėl kitos priežasties – mergaitė negyvena Kaune, todėl senelių pageidaujama susitikimų vieta – Kauno vyriausiasis policijos komisariatas yra visiškai netinkama ir ne tik dėl atstumo, bet ir dėl mergaitės užimtumo.
Moters nuomone, jei seneliai sugebės pakeisti savo elgesį, ji sutiktų, kad ateityje dukra su jais matytųsi kartą per mėnesį. Tokia bendravimo tvarka netrukdytų mergaitės įprasto gyvenimo ritmo ir išlaikytų pusiausvyrą tarp jos dukters interesų ir senelių teisės bendrauti su anūke.
