Mūsų neslegia šimtametės valstybingumo tradicijos, iš kartos į kartą perduoti tam tikram luomui automatiškai vieną ar kitą žmogų priskiriantys elgesio modeliai. Mūsų šalies praeitis arba skaudi ir nedėkinga, kad į ją vertėtų dairytis, arba pernelyg tolima, kad iš jos būtų galima kažką reikšmingo išmokti.
Buvusio Bogotos mero A. Mockaus žodžiais tariant, emigrantai iš Lietuvos užsienyje gali tikėtis pastovios, nuobodžios, vidutinės karjeros, tuo tarpu pasilikę Lietuvoje turi galimybę daryti tiesioginę įtaką čia priimamiems sprendimams ir šalies likimui. Turime (turėjome?) šansą lipdyti modernią, progresyvią, į praeitį nesidairančią valstybę, kuri iš pasaulio paima tik tai, kas geriausia ir pritaiko savo reikmėms.
Tokia, žinoma, teorija. Po Nepriklausomybės atkūrimo pasukome ne progreso, bet regreso keliu. Kartu su suklestėjusia Katalikų bažnyčia ir religijos stipriai paveikta dešiniųjų ideologija į viešąją erdvę plūstelėjo seksistinis tradicionalizmas ir efemeriškų „visiems“ bendrų vertybių piršimas. Beveik nebūna dienos, kad iš Seimo ar Vyriausybės rūmų nepliūptelėtų neapykanta, dezinformacija, paprasčiausiu išsilavinimo trūkumu paženklinti įstatymai, pasiūlymai ir sprendimai.
Lyg burtų lazdele mostelėjus, visiškai ne vietoje ir ne laiku suveikė mechanizmai, padėję Lietuvai išsivaduoti iš Sovietų Sajungos: sakyti viena, daryti kita; priešintis Briuseliui (taip, kaip anksčiau – Kremliui) laikantis įsitvėrus savo tradicijų (nesvarbu, tinka jos šiuolaikinei visuomenei, ar ne); užsispyrusiai tikėti, kad mes, lietuviai, žinom kas yra gerai, ir kas – blogai, o jei pasaulinė praktika ar elementari kitų žmonių patirtis byloja kitaip – tegul jie eina po velnių. Neretai mėgstame didžiuotis savo tradicijomis ir tautosaka.
Vis dėlto būtų trumparegiška nepastebėti ir tamsiosios tradicijų pusės. Nuo tokių „nekaltų“ posakių kaip „višta ne paukštis, boba ne žmogus“ iki antisemitizmu persunktų Užgavėnių tradicijų, ne viskas, kas perduodama iš kartos į kartą, turėtų būti perimama aklai ir nesusimąstant. Jeigu JAV būtų puoselėjusi visas savo tradicijas, juodaodžiai iki šiol būtų vergai, o moterys vaikščiotų su sijonais iki žemės, nedrįstų ieškotis darbo, naudoti kontraceptikų ir neturėtų teisės balsuoti.
Panašu, kad būtent iš tamsiojo tautosakos ir tradicijų šulinio stiprybės semiasi pastaruoju metu suaktyvėję „tradicinių vertybių“ gynėjai. Palaikomi moterų žmonėmis niekuomet nelaikiusios Katalikų bažnyčios, jie ne tik visomis jėgomis stengiasi užblokuoti vaikų ar moterų teises ginančius įstatymus, bet ir žūtbūt siekia išleisti tokius, kurie tik dar labiau paskatintų neapykantą bei netoleranciją.
Išsižadėję ES vertybių, matyt, mėginsime kopijuoti Iraną. Kaip kitaip galima įvertinti oficialiuose įstatymų projektuose vartojamus tokius terminus kaip „Konstitucinių dorovinių vertybių niekinimas“? Kas toliau? Moralės policiją įsteigiantis aktas? Viešas nepaklusnių moterų ir homoseksualų plakimas Rotušės aikštėje? Kartuvės abortą pasidariusioms „pasileidėlėms“ prie katedros?
Tokiu atveju, tektų atsisveikinti su nemažai talentingų ir garsių moterų. Dainininkė B. Dambrauskaitė neseniai prisipažino patyrusi nuolatinį tėvo ir sutuoktinio smurtą, o traumatiškas ir nesėkmingas šeimyninis gyvenimas privertė ryžtis net 19 abortų.
Lenkiu galvą prieš B. Dambrauskaitę už jos drąsą ir indėlį šviečiant visuomenę. Jeigu tokių viešų prisipažinimų iš garsių žmonių lūpų būtų daugiau, galbūt diskusija apie moterų ir vaikų teises nebūtų tik į vienus vartus, kai neapykantos kamuolį spardo sijonuoti kunigai ir kostiumuoti pusamžiai vyriškos lyties politikai.
Sunku įvardinti didesnę veidmainystę nei visuomenės mandatu piktnaudžiaujantys vyrai, pamokslaujančiu tonu drįstantys moralizuoti moterims apie jų teises, prievoles ir šventą motinystės misiją.
Guodžia tai, kad anksčiau ar vėliau tokie neva idealios šeimos tėvai paprastai pagaunami prostitutės ir/arba meilužės glėbyje. P. Gražulio atveju, beveik neabejoju, kad jis bus pagautas sukišęs rankas į kito vyro kelnes. Statistika byloja, kad didelė dalis pačių aršiausių homofobų politikoje yra užsislaptinę, savęs nekenčiantys gėjai...
Grįžtant prie tradicinės šeimos gynėjų klausimo. Labai daug kalbama apie abstrakčias teises, tačiau labai mažai apie tai, kas iki šiol vyksta žmonių namuose ir ugdymo institucijose. Jeigu smurto epidemija nebus sustabdyta, Lietuva neturi ateities.
Aš pati lankiau mokyklą, kurioje jaunesnėse klasėse vaikai buvo nuolat daužomi agresyvių būsimųjų banditų ir kalėjimų klientų. Už ką? Už nieką. Už tai, kad ne taip pasižiūrėjo, už tai, kad gavo geresnį pažymį, ir už tai, kad jie, skriaudikai, namuose taip pat būdavo aukos. Juos pačius sužvėrėję tėvai talžydavo tol, kol pavargdavo rankos.
Nereikia būti psichologijos daktaru, kad suvoktum, jog neapykanta ir smurtas gimdo dar daugiau neapykantos ir smurto. Tuo tarpu daugeliui mokytojų buvo visiškai nusispjauti. Jie apsimesdavo, kad nieko nemato. Jokių vaiko teisių apsaugų tarnybų nebuvo.
Dabar nors Lietuvoje ir esama tokios tarnybos užuomazgų, normaliai jos veiklai nėra nei lėšų, nei žmogiškųjų išteklių. Mokyklose, kiek teko girdėti, situacija menkai pasikeitė. Daugelis mokytojų jaučiasi esantys savo dalyko specialistai, kurie ateina išberti sausų žinių, o ne elgtis, kaip už žmonių gyvenimus atsakingi ugdytojai. Retas kuris sustabdo smurtą. Daugelis ir toliau apsimeta, kad nieko nemato arba – dar blogiau – nuoširdžiai mano, kad truputis „beržinės košės“ namuose nepakenks, o jeigu vaikas mokykloje nuo bendraamžių gaus į galvą, tai jis turėtų būti dėkingas, nes taip esą užsigrūdins ateities gyvenimo sunkumams.
Piktinamės Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos darbu, tačiau kokią alternatyvą griežtai norvegų politikai kuriame savo šalyje? Tai, kad namuose nėra girtaujama ar vaikai turi maisto, dar nereiškia, kad tai – saugi aplinka vaikui augti ir tobulėti.
Kodėl tie dievobaimingi šeimos vertybių saugotojai taip bijo valstybės įsikišimo į vaikų auklėjimą? Todėl, kad jie mano, jog boba – ne žmogus, o geriausias būdas auklėti vaiką – fizinėmis bausmėmis. Tai tie patys žmonės, kurie vaikams užaugus (jei tik šie netampa nusikaltėliais ar nebaigia gyvenimo psichiatrijos ligoninėse) su pasididžiavimu sako: „Štai, kokį sūnų/dukrą užauginau! Gaudavo į kailį, už tai žmogus užaugo.“
Jie atsisako suprasti, kad vaikai užaugo ir netapo serijiniais žudikais nepaisant tėvų auklėjimo metodų, o ne jų dėka; arba apskritai patogiai pamiršta tai, ką jiems nepatogu prisiminti.
Aišku viena. Vakarų valstybės, netgi tradicionalizmu garsėjančios JAV, keičiasi.
JAV demokratai džiaugiasi, kad ateinančios balsuotojų kartos demonstruoja progresyvų, tamsių tradicijų nesuvaržytą mąstymą. Per ateinantį dešimtmetį pamatysime, ar Lietuva seks Vakarų pavyzdžiu, ar mėgins kaip Rusija kurti nacionalizmu ir neapykanta paremtą alternatyvą ištvirkusiems Vakarams.
Jei taip, tai sudie, Baltijos tigro iliuzijoms. Auginsime ligotą, pasiutligės ir psichologinių problemų sužalotą katiną.
