Daugybė jų nedeklaruoja išvystantys Lietuvos ne tik todėl, kad svetur praleidžia mažiau nei šešis mėnesius per metus, bet ir dėl to, kad čia yra jų šeima, tėvynė, bendruomenė, jų tikrieji namai.
Čia jie siunčia ir gabena savo sunkiai svetur uždirbtą „pridėtinę vertę“: pinigus – tėvams ar vaikams išlaikyti, kitur pigiau įsigytas plataus vartojimo prekes, savo menus – dailės, fotografijos parodas, koncertus, knygų ir albumų rankraščius. Čia jie nuolat sugrįžta ūkio darbų nudirbti, metų derliaus nuimti, atostogauti, kūrybinių planų įgyvendinti.
Visi tie pusiau emigravę žmonės padeda išlaikyti bent jau statistiką, sakančią, kad mūsų – vis dar trys milijonai. Negaliu kalbėti apie visą Lietuvą, tačiau kai kurių šalies miestų valdžiai į tai visiškai nusispjauti.
Dėl netoliaregiškos vietinės politikos, nekompetentingumo, paprasčiausio abejingumo žmonės ne šiaip sau ir nebe laikinai išvažiuoja. Jie visam laikui kraustosi į Vilnių ir dar toliau. Ir išsideklaruoja iš gyvenamosios vietos, nes ta vieta juos išstumia, kaip išstumia kamščius prarūgęs vynas.
Neseniai Panevėžys graudenosi kaip didmiesčio ir metropolijos statusą prarandantis miestas. Kažin kokiu stebuklingu būdu tas statusas lyg ir išgelbėtas: reikalingi šimtas tūkstančių gyventojų buvo „sukrapštyti“ ir pateikti, kaip svariausias to įrodymas. Tik ar ilgam?
Klausimas būtų retorinis, jeigu ne „menas ant Lietuvos“. Šitaip, kiek ironiškai, mūsų kultūros žmonės neretai pavadina lėšų skirstymą menininkų projektams, stipendijoms ir kitokioms investicijoms. Prieš kokį dešimtmetį Panevėžio individualūs menininkai galėjo tikėtis paramos iš arti 150 tūkstančių biudžeto sugeneruojamo fondo. Ilgainiui pinigai ėmė tirpti, kol pernai profesionalių menininkų stipendijoms apskritai nieko neliko.
Šiemet miesto Taryba „susimylėjo“, visai meno kūrėjų gildijai rado 20 tūkst. litų.
Palyginimui – vienai vaikų mokymo plaukti programai „Lydeka“ skirta 32 tūkstančiai, projektui „Spalis – sveikatos stiprinimo mėnuo Panevėžyje“ – 12 tūkstančių. Parama vaikų saugumo ir išgyvenimo vandenyje įgūdžių ugdymui – neabejotinai sveikintina. Tačiau gaila, kad kai kuriems jų suaugus ir tapus menininkais – išgyvenimo ir kūrybos galimybės ima prilygti nuliui.
Neseniai teko skaityti Savivaldybės užsakytą „Panevėžio miesto kultūros viziją“. Kaip ir šimtuose panašių, brangiai kainuojančių „dokumentų“ - saldi, graži, pakylėta ir abstrakti iki koktumo teorija. Atsikeli ryte, atsiverti vietinį laikraštį, ir realybė tėškia į veidą visiškai kitokius faktus.
Kad ir vienas paskutiniųjų – mokesčių mokėtojų pinigais valdžia skatina grafomaniją. Literatūrinė Panevėžio situacija – apgailėtina. Skirtingai nuo stiprių fotomenininkų, pakankamai gausių profesionalių dailininkų, rašytojus ir poetus galima skaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Su jais susitikimų pageidauja kitų miestų skaitytojai, kviečia Anglijos ir Airijos lietuviai. Bet jų projektai dingsta niekur nepaminėti, o dienos šviesą išvysta dosniai paremta prastos poezijos mėgėjiška savilaida. Viešai skelbiami konkursų prioritetai ir kriterijai tarsi išgaruoja. „Pliusiukai“ parašyti, taškai sudėti, sąskaitos suvestos.
Panevėžio gerovės ir kultūros politikos pokyčių tikėtis vis sunkiau. Todėl gimtojo miesto valdžios nuviltai, nė minimaliausios stipendijos penktam romanui ir knygai vaikams parašyti negavusiai jaunai puikiai prozininkei patarčiau – iš jo išsideklaruoti, kaip tai padarė, daro ir darys dauguma jos bendraamžių. O kas dėl meno, patriotizmo, statistikos ir didmiesčio statuso, tai niekam jie čia iš esmės nerūpi.