Meras, kurį pulti pastaruoju metu tapo madinga, prisipažino, kad toks teismo sprendimas labai nuvylė, nes jis neteisingas, nulemtas formalistinio ir procedūrinio požiūrio.
Ši istorija išties nevienareikšmė. A. Zuokas taikiklyje atsidūrė, kai nenusišalino nuo balsavimo miesto taryboje tvirtinant mokestį už nekilnojamąjį turtą. Etikos sargai įsitikinę, kad meras privalėjo tai padaryti, nes turėjo nekilnojamojo turto bendrovės akcijų.
Bet šiuo atveju taryba priėmė sprendimą, kuris mero verslui buvo nenaudingas.
Miesto politikai balsavo už tą patį tarifą, koks tuo metu galiojo, – 0,8 proc.
Jeigu šio mokesčio taryba nebūtų patvirtinusi, būtų buvęs įteisintas minimalus – 0,3 proc. – tarifas, miesto biudžeto skylę padidinęs dar 60 mln. litų.
A. Zuokas aiškina, kad taip ir būtų atsitikę, jei jis ir dar keli tarybos nariai, turintys nekilnojamojo turto, būtų siekę pasipelnyti ir nebalsavę, – priimti sprendimo būtų neužtekę balsų.
Tačiau etikos sargai į tokias prielaidas numojo ranka ir vadovavosi savomis.
Jie nutarė, kad patvirtintas tarifas vis dėlto nesąs maksimalus, be to, jis esą galėjo būti dar didesnis.
Nieko nuostabaus, kad formalistiniai Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimai neretai užginčijami. Bet teismas turi ne tik galimybę, bet ir pareigą į situaciją pažvelgti plačiau – juk tiesmukas įstatymo taikymas kertasi su elementaria logika, kaip atsitiko šįkart.
Dabar A. Zuokui liko tik laukti kito prezidentės metinio pranešimo.
Galbūt D. Grybauskaitė pasidžiaugs, kad teismuose ne tik liko mažiau nuperkamų teisėjų, bet ir atsirado daugiau sveiko proto.
