„Neturiu ko slėpti. Štai, pažiūrėkite, kokią ataskaitą jie surašė. Esu tikra, kad mano vaikas tapo taikiniu, jį siekiama iš mūsų atimti“, - atvirai prabilo Raimonda Kniukštienė, prieš kiek daugiau nei savaitę su šeima grįžusi iš Norvegijos.
Lietuviai nesivaikė lengvos duonos. Į užsienį ryžosi išvykti siekdami užsidirbti pinigų mokslams, o gavę aukštojo mokslo diplomus - siekti geresnio darbo ir karjeros aukštumų.
Tėvams - specialūs mokymai
Jauna pora vykti į Norvegiją apsisprendė po 9 metų praleistų kitoje šiaurės šalyje – Islandijoje. Čia Raimonda su vyru Aurimu susilaukė pirmagimio Armino, kuriam dabar jau penkeri. Prieš išvykdama į naują šalį moteris įstojo į neakivaizdines verslo administravimo studijas Klaipėdos universitete. „Reikėjo dirbti, kad galėtume sumokėti už mano mokslus, o vėliau mokysis mano vyras – toks nuo pradžių buvo mūsų planas“, - pasakojo Raimonda.
Atvykus į Norvegiją Raimondai pravertė gerai išmokta islandų kalba, turinti nemažai panašumų su norvegų šneka. Netrukus pramokusią ir norvegiškai, lietuvę nesunkiai suprato vietos gyventojai.
Vyras rado darbą prekybos sandėlyje, o Raimonda darbo ieškotis neskubėjo – nusprendė kurį laiką atsidėti vaiko priežiūrai. Apie savitą norvegų požiūrį į vaikų auklėjimą ir itin griežtus vaiko teisių apsaugos įstatymus pora buvo girdėjusi dar prieš atvykdama į šią šalį. Jauna mama ėmė lankyti specialius seminarus tėvams, kuriuos vedė čia dirbanti lietuvė teisininkė.
Seminaruose lietuviai buvo išsamiai supažindinami su vaiko teises reglamentuojančiais teisės aktais, jų taikymo principais, mokomi, kaip bendrauti su valstybinėmis institucijomis, ką daryti susidūrus su Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba. Ši institucija jau įvariusi emigrantams nemažai baimės. Mažamečius auginančios šeimos šiurpsta nuo istorijų, kai iš lietuvių buvo atimti ir norvegų šeimoms atiduoti jų vaikai.
Neįtiko rūbai
Kai Raimonda ir jos vyras Aurimas apsigyveno Norvegijoje, jų pirmagimiui Arminui buvo dveji. Šeima įsikūrė apie 40 km nuo Oslo, visai šalia Švedijos sienos. Maždaug po metų Arminas pradėjo lankyti vietos vaikų darželį, kuriame be jo buvo ugdomi ir kitų šalių emigrantų vaikai.
Prieš metus lietuvių šeima pajuto didesnį darželio pedagogų dėmesį. Atvykę pasiimti sūnaus, jie rasdavo prie jo spintelės pakabintus lapelius, kuriuose pranešama, kad vaikui trūksta šiltesnių rūbų, guminių batų, šaliko. Raimonda tikino drausmingai vykdžiusi visus auklėtojų nurodymus – atnešdavo ko prašoma. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad rūbai esą prastos kokybės, ne tokie, kokių buvo reikalaujama.
Darželio darbuotojams užkliuvo ir tai, kad vaikas bendrauja ir žaidžia tik su vienu vaiku iš grupės, jis neva labai uždaras ir tylus, prastai kalba norvegiškai. „Pastebėjau, kad sūnus Norvegijoje uždaresnis, nes grįžęs į Lietuvą noriai bendrauja su visais vaikais, neatstumia nė vieno. Žinojau ir tai, kad jam ne itin sekasi kalbėti norvegiškai, tačiau namie su juo daug dirbau individualiai, neatsisakiau ir darželio specialistų siūlomos pagalbos. Bandžiau jiems aiškinti, kad esame skirtingos kultūros žmonės, gal ne visada viską suprantame taip, kaip jie tikisi, bet juk galime rasti kompromisą“, - nemalonias akimirkas prisiminė R. Kniukštienė.
Keisti klausimai glumino
Netrukus vaikų darželio vadovė ir grupės auklė pradėjo tėvus kviesti į individualius susitikimus. Jie buvo išsamiai klausinėjami, kaip vaikas gimė, kaip augo, aiškinosi šeimos asmeninio gyvenimo smulkmenas. Raimonda prisipažino, kad klausimai erzino, tačiau jau anksčiau buvo girdėjusi, kad veltis į konfliktus nedera, tad tvardėsi ir savo priešiškos nuomonės stengėsi nereikšti.
„Vos pradėjus ten gyventi vis girdėdavau kalbų, kad atiminėja vaikus. Tačiau esą atima tik iš asocialių šeimų, girtaujančių, smurtaujančių. Pas mus šeimoje to niekada nebuvo, su vyru prie vaikų nesame nė karto susipykę, kalbėdami nevartojame keiksmažodžių, negeriame – kuo mes užkliuvome?“ - moteris iki šiol neranda atsakymo. Ji įsitikinusi, kad sūnus tapo dar vienu Norvegijos vaiko teisių sergėtojų taikiniu, o darželio darbuotojų veiksmai – tik pirmieji žingsniai.
Pora ėmė nerimauti ir abejoti, ar Norvegija yra ta šalis, kurioje norėtų apsistoti ilgam.
Susirūpino vaiko raida
Pokalbis, padėjęs galutinai apsispręsti, įvyko netrukus. Gegužės pabaigoje Raimonda buvo dar kartą pakviesta į pokalbį, kuriame dalyvavo vaikų darželio vadovė ir sūnaus grupės auklė. Rūstūs pedagogių veidai nieko gera nežadėjo.
Raimondai jos įteikė trijų lapų ataskaitą apie sūnų ir paprašė iš karto pasirašyti. Tačiau lietuvė nesutiko ir pareikalavo padaryti dokumento kopiją, su kuria galėtų susipažinti ir išsiversti į gimtąją kalbą.
Vaikų darželio direktorės pasirašyta ataskaita skirta Vaiko teisių apsaugos tarnybai. Joje reiškiamas susirūpinimas Armino raida.
Ataskaitos puslapiuose detaliai išvardyti visi epizodai, darbuotojams sukėlę abejonių dėl tėvų gebėjimo tinkamai auklėti vaiką.
Paminėtas atvejis, kai berniuką į darželį atvežęs tėvas jį esą greitai paliko ir išvyko nė nepasisveikinęs su darbuotojais. Daroma išvada, kad sūnus tėvams – „lyg daiktas“. Raimonda turi kitą šio įvykio versiją. „Tądien vyras į darželį atvažiavo kiek pavėlavęs, Armino grupė jau buvo išėjusi kažkur pasivaikščioti. Darželio darbuotoja paaiškino jam, kur nuvežti Arminą, vyras taip ir padarė. Atvykęs pamatė iš tolo mojuojant sūnaus auklėtoją, tada atsisveikino su vaiku ir išvyko. Tai, kas čia parašyta, netiesa, bet kaip mes tai įrodysime?“ - sielojosi moteris.
Tėvai pasijuto bejėgiai
Ataskaitoje reiškiamas susirūpinimas ir dėl to, kad Arminas žaisdamas šaudo, kad imituoja automobilio variklio burzgimą, bet nekalba, esą per ilgai sėdi prie kompiuterio, sunkiai išlaiko dėmesį, ne visada klusniai vykdo auklėtojų nurodymus, o nuo pietų stalo pakyla sukramtęs vos porą kąsnių. Tėvams visa tai ne naujiena – dideliu apetitu Arminas negali pasigirti ir namie.
Užsispyrimas – taip pat vienas iš berniuko būdo bruožų, tačiau vaikas esą nėra nevaldomas, didesnių problemų dėl jo elgesio tėvai teigė niekada neturėję. Raporte, kuris turi būti perduotas vaiko teisių sergėtojams, nė žodžiu neužsimenama apie galimą smurtą šeimoje. Tačiau tai nė kiek nenuramino tėvų: „Iš šios ataskaitos galima daryti išvadą, kad esame siaubingi tėvai, kaip man įrodyti, kad yra priešingai, jeigu apie mūsų pastangas čia niekur neužsimenama, tik teigiama, kad mes neva nekreipėme dėmesio ir neatsižvelgėme į jų pastabas“.
R. Kniukštienė mano, kad pagrindo įsikišti Vaiko teisių apsaugos tarnybai nėra, esą visas dokumente išvardytas problemas galima išspręsti su pedagogų ir galbūt psichologų pagalba.
„Galėsite savo versiją išdėstyti Vaiko teisių apsaugos tarnybai“, - informavo vaikų darželio vedėja. Tačiau tai nė kiek nepaguodė tėvų, veikiau priešingai - tik sustiprino jų nerimą.
Sūnaus norvegams neberodys
Jau anksčiau atostogas birželį numatę Kniukštos apsisprendė nedelsti. Pora susikrovė daiktus kelionei į Lietuvą, kur planavo atostogauti visą birželį. „Pradėjau įtarti, kad mano vaikas tapo dar vienu taikiniu. Nes nėra jokių rimtų priežasčių, dėl kurių turėčiau susitikti su vaiko teisių apsaugos tarnyba ir spręsti tariamas problemas. Manau, kad visais būdais siekiama iš mūsų atimti vaikus“, - neabejojo lietuvė. Tik įsėdusi į keltą moteris lengviau atsikvėpė – dabar jų jau niekas nesustabdys.
Šeima vaikų darželio kol kas neinformavo, kad nesirengia toliau gyventi Norvegijoje. Tai ketina padaryti pasibaigus atostogoms. Grįžti į šią šalį vis dėlto reikės, bent tam, kad sutvarkytų visus formalumus. Tačiau sūnaus Raimonda vežtis su savimi neketina – jai baisu, kad vaikas nepatektų į valstybinių institucijų pinkles.
Į Norvegiją lietuvė vyks tik su jaunėle dukra, kuriai dar tik keli mėnesiai.
Ne kartą emigrantų duonos ragavę Kniukštos šiuo metu ilsisi Telšių rajone, tėvų namuose. Tačiau ir vėl kuria planus išvykti pagyventi svetur. Šįkart sutuoktiniai svajoja apie tolimąją Australiją. Raimondos vyras Aurimas norėtų ten studijuoti informacinių technologijų inžineriją ir rasti įdomų darbą.