Nors valstybė jau beveik įpusėjo trečią atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, šie elementarūs klausimai – dar be aiškių atsakymų.
Tautos išrinktieji ne kartą įrodė manantys, jog gali išdarinėti, ką nori, o virš jų – tik mėlynas dangus.
Seimas neretai peržengia ribas, kurios skiria jį ir kitas valdžios šakas, o labiausiai tas, už kurių – teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų autonomija.
„O kaipgi kitaip? Juk Konstitucijoje pasakyta, kad Seimas – Tautos atstovybė, o Tauta – viso ko šaltinis”, – tokiais išvedžiojimais savo veiksmus pateisina dažnas Seimo narys.
Tad nieko keista, kad politikai nevengia demonstruoti atitinkamo požiūrio ir į aukščiausią teisingumo instanciją šalyje Konstitucinį teismą.
Praėjusią kadenciją dešinioji valdžia atvirai kėsinosi apriboti KT galias aiškinti ekonominius įstatymus, kai jai nepatiko kai kurie šio teismo sprendimai dėl ekonominės, taip pat šeimos politikos.
Dar viena priemonė politikams lipti į KT daržą – Seimo struktūrų formalioji teisė skelbti, kad koks nors teisės aktas gali prieštarauti Konstitucijai.
Didžiausių galimybių manipuliuoti šiuo „gali” turi Teisės ir teisėtvarkos komitetas (TTK). Jis ne kartą imdavosi KT vaidmens politinėse batalijose – taip, kaip reikėdavo tuo metu jėgos persvarą parlamente turinčioms partijoms.
Šiomis dienomis TTK paskelbė, jog vienas politikų užmojis neprieštarauja Konstitucijai. Tai „darbiečių” vadovybės siūlymas į praėjusių Seimo rinkimų šios partijos sąrašą grąžinti Ž. Pinskuvienę, J. Pinskų, J. Gaudutienę ir V. Gricių.
Keturi politikai iš sąrašo buvo pašalinti KT nutarimu, kai ant jų krito galimo balsų pirkimo šešėlis. Teisėsauga tada sulaikė kelis asmenis, kurie siūlė pinigų už tai, kad būtų balsuojama už Darbo partijos sąrašą ir reitinguojami minėti kandidatai.
Po TTK sprendimo analogišką žingsnį žengė ir visas Seimas – jis pritarė, kad „darbiečiai” būtų grąžinti į sąrašą. Šis projektas toliau gali būti svarstomas jau šią savaitę.
Vis dėlto didžiausia problema, rodanti, kokia sujaukta ir nenormali padėtis susiklostė valstybėje, yra ta, jog Darbo partijos atstovai, stumdami tokį siūlymą, greičiausiai yra iš dalies teisūs.
Juk iniciatyva apskųsti KT ne tik „darbiečių” veiksmus, bet ir visus Seimo rinkimų rezultatus, kurios ėmėsi prezidentė D. Grybauskaitė, buvo kiaurai politinė.
Šalies vadovė siekė sustabdyti rinkimus laimėjusias ir naują koaliciją formavusias kairiąsias partijas, o jai aktyviai talkino dešinioji opozicija, choru šaukusi apie perkamą demokratiją ir būtinybę gelbėti valstybę.
KT sprendimas taip pat dvelkia politika – greičiausiai norėta bent taip tūptelėti prieš prezidentę.
Nereikėtų pamiršti, kad „darbiečius” iš sąrašo paskutinę savo kadencijos dieną išmetė dar dešiniųjų kontroliuojamas Seimas, kuris KT nutarimą interpretavo kiek įmanoma griežčiau.
Sukeltos isterijos ir politinių batalijų triukšme paskendo paprastas klausimas: kas bus, jeigu teisėsauga, kuri tuomet dar tik buvo pradėjusi tyrimą, vis dėlto neturės pretenzijų šiems politikams?
Taip ir atsitiko. Visi išbrokuoti „darbiečiai” šioje byloje – tiktai liudytojai.
Panašiu keliu nukeliavo ar tyliai kvapą išleido ir daugelis kitų tyrimų, kurie opozicijai ir Prezidentūrai leido šaukti apie „rekordinį pažeidimų skaičių” ir „masiškai suklastotus rinkimus”.
Galima sakyti, jog keturių „darbiečių” rezultatai, kurie yra reikšmingi ir visai partijai, tebelieka pakibę. Juk balsų pirkėjai, galimai veikę „darbiečių” naudai, byloje tebėra įtariamieji. Bet kas bus, jei jie bus išteisinti?
Šiuo atveju racionaliai skamba ir „darbiečių” lyderių samprotavimai, jog Seimo nutarimo reikia vien tam, kad jis tuojau pat vėl būtų apskųstas KT ir šis vėl tartų žodį šioje painioje situacijoje.
Ar ši košė bus išsrėbta, parodys ateitis.
Bent iš pirmo žvilgsnio TTK išvada dėl „darbiečių” politikų grąžinimo į rinkimų sąrašą konstitucingumo yra logiška.
Ko nepasakysi apie kitą to paties komiteto praėjusią savaitę žengtą žingsnį.
TTK konservatorių pastangomis nusprendė, kad jų siūlymas mokyklose privalomai mokyti religijų pagrindų neprieštarauja Konstitucijai.
Po to, kai net Lietuvos katalikų vyskupai sukritikavo LLRA pasiūlymą privalomai mokyti tikybos, dešinieji nusprendė pateikti neva kompromisinį variantą – vaikai turės mokytis ne tik krikščionybės, bet ir islamo, budizmo ar judaizmo pagrindų.
Bet kodėl tik šių religijų? Kita vertus, kaip dėl Konstitucijos reikalavimo, kurį priminė ir Seimo teisininkai – valstybės ir savivaldybių ugdymo įstaigos yra pasaulietinės?
Į šiuos esminius klausimus konservatoriai moja ranka. Gali būti, kad numos ir visas Seimas. Ir dar sykį prisidės prie teisinės sumaišties valstybėje.