„Girdėjau netgi gandus, kad ten dingsta vaikai, kad juos užmigdo, po to organus išpjauna“, - pasakoja Rodislavas ir vadina tai nesąmonėmis. Pasakojimus, kad į Lenkiją išvežtiems vaikams neleidžiama bendrauti su tėvais, jis taip pat vadina melu.
Istorijas apie Lenkijoje dingusius vaikus Rodislavas sieja su jų pačių tėvų aplaidumu. „Yra įvairių tėvų. Jeigu mano tėvai būtų alkoholikai, aš savo noru į Lietuvą negrįžčiau“, - sako jis. Gandai ir nesklandumai su kelionėmis, pasak Rodislavo, prasidėjo pasikeitus mokyklos direktorei – iki tol buvo tvarka.
Lyg antra šeima
Jis pats į Lenkiją važinėti pradėjo pirmoje ar antroje klasėje, ir tai truko aštuonerius metus. Tuo metu mokyklai vadovavo direktorė Marija Milkevičienė. Rodislavo tėvų paklausė, gal jų sūnus norėtų nuvažiuoti į Lenkiją, kokią nors stovyklą. Berniukas entuziastingai sutiko, ir kelionė įvyko. Jis išvažiavo visai vasarai – trims mėnesiams.
„Nuvykau į Lenkiją, surado man šeimą. Ji buvo labai maloni, tikrai negąsdino. Prižiūrėjo, buvo kaip antra šeima“, - prisimena vaikinas. Jį globoję lenkai buvo neseni žmonės. Vyresnioji jų duktė – jau suaugusi, o jaunesnysis sūnus – dvejais metais jaunesnis už Rodislavą. Berniukai susidraugavo, atsirado ir daugiau draugų.
„Pripratau prie jų, jie – prie manęs. Jie siūlydavo, kai baigsiu mokyklą, atvažiuoti su šeima pas juos pailsėti, jie mus priglaus. Sakydavo – jeigu norėsi gyventi Lenkijoje, atvažiuok, priimsim. Susirasi darbą“, - pasakoja vaikinas.
Rodislavas sako pas lenkus aštuonerius metus nuolat važiuodavęs atostogoms, leisdavęs ten vasaras. Mokslo metais gyvendavęs Lietuvoje, lankydavęs mokyklą. Važinėti į Lenkiją nustojo tada, kai atsirado problemų su mokslais, ir jis nusprendė pasimokyti ir per atostogas.
Tačiau ryšys su lenkų šeima nenutrūko. Buvo pas juos nuvažiavęs pats, jau ne per mokyklą – tiesiog jie atsiuntė pinigų bilietui.
Rodislavas laukia, kol jo mergina kitąmet baigs mokyklą, ir jie su ja abu išvažiuos gyventi į Lenkiją, pasinaudoję šeimos iš Lenkijos pasiūlymu. Savo ateities su Lietuva vaikinas nesieja, o tėvai, pasak jo, ne prieš.
Prolenkiško ugdymo nebuvo
Pasak Rodislavo, dabartinė „Vilnios“ mokykla anksčiau buvo žinoma kaip 3-iasis internatas. Vaikai ten ir gyveno, buvo be tėvų. Būtent tada atsirado projektas su Lenkijos paramos vaikams organizacija. Pasiūlymas atėjo iš pačios Lenkijos, kreipėsi fondo pirmininkė.
Rodislavo tėvai sūnaus kelionėmis į Lenkiją tik džiaugdavosi. Šeima nebuvo turtinga, bet ne asociali ir net ne socialiai remtina. Savo šeimą jis apibūdina kaip gyvenančią „nuo algos iki algos“.
„Jie negalėjo man Lietuvoje duoti to, ką gaudavau ten. Pati Lietuva negali to duoti vaikams. Aš grįždavau iš Lenkijos su tokiais įspūdžiais, kokių nepatyriau Lietuvoje“, - aiškina vaikinas. Jis sako, kad Lenkijoje jam patiko viskas. „Kai pirmą kartą nuvažiavau į Lenkiją, buvo visokiausių ekskursijų. Pamačiau zoologijos parką. Buvo visko, ko nebuvo Lietuvoje“, - nepamiršta įspūdžių Rodislavas.
Jo klasėje buvo ir vargingesnių šeimų vaikų, taip pat ir išvis neturinčių šeimos. Į Lenkiją važiuodavo ne visi, o tik tie, kas norėjo. Norėdavo maždaug pusė. Pasak Rodislavo, į Lenkiją buvo kviečiami nebūtinai tik lenkų tautybės vaikai – galėdavo važiuoti ir lietuviai, ir rusai, lankantys „Vilnios“ mokyklą.
Rodislavas ginasi, kad išvažiavus į Lenkiją nebuvo kryptingai vykdomas joks prolenkiškai nukreiptas tautinis ugdymas, aiškinami istoriniai įvykiai. Bet su lenkų šeima jis bendravęs ir tomis temomis. „Šiaip man buvo įdomu, tai daug klausinėjau, ir man daug ką atsakinėjo“, - prisipažįsta jis.
Paklaustas, ar, jo nuomone, Vilniaus kraštas turi priklausyti Lenkijai, Rodislavas sako: „Kiek žinau istoriją, jis anksčiau priklausė lenkams. Dabar lenkai neturi nieko prieš lietuvius. Kiek žinau ir girdžiu per žinias, lietuviai nesusidraugauja su lenkais, nes kažką turi prieš. Neįsivaizduoju, kas bus, nes ir taip Lietuva liko beveik be kaimynų“.