Dabar tikrai, tikrai, tikrai nebebus „Sopranų“ tęsinio. Nebūtų teisinga sakyti, kad Sopranai be Jameso Gandolfini neįsivaizduojami arba neįmanomi - padaryti galima viską, kad tik būtų noro, o juo labiau - įsivaizduoti.
Bet, suprantama, JAV kanalas HBO neplanavo užsakinėti serialo tęsinio po šešių sezonų, nes geriausia yra prisiminti serialą, kol jis neišsisėmęs ir nepabodęs. Kol visi nori dar. Nes iš neišsipildžiusio žiūrovo troškimo ateina amžinybė.
Išskyrus „Sopranus“, kurių visų sezonų diskus pirkau negailėdamas pačia didžiausia kaina, kokią tik galėjo pasiūlyti internetinės arba nevirtualios parduotuvės, vos tik jie ten pasirodydavo, vaidybinių filmų su Jamesu Gandolfini esu matęs vos kelis, tačiau visuose juose buvo tas pats bruožas – aktorius geriausiai atskleisdavo nuolatinę abejonę, netikrumą ir vidinį silpnumą, kuris yra abejojantis balsas ir kuris nuolat valios pastangomis nugalimas.
„Sopranai“ yra apie tai, ir pagrindinis veikėjas, Tonis Sopranas, yra taip vertinamas būtent todėl, kad mes jame matome save.
Matome save ne taip, kaip paaiškino daugelis psichoanalitikų, užtvindžiusių knygų lentynas serialo analizėmis, kai „Sopranai“ pradėjo skinti apdovanojimus ir pasidarė reiškiniu (atsimenu, kaip vieną kartą atskridęs į Niujorko Naujojo Džersio oro uostą Niuarke, netoli kurio ir gyveno sugalvotas mafijos šeimos bosas, stebėjausi ir mėgavausi apžiūrinėdamas ištisą Sopranų tematikos parduotuvę: nuo knygų iki virtuvinių prijuosčių).
Tai štai, tie psichoanalitikai sakė, kad visiems slapčia norisi būti žmogumi, kurio klauso, su kuriuo skaitosi, kurio bijo ir kuriam automechanikas nedrįs pasakyti išpūstos kainos. Na, kad paskui jam nebūtų pasekmių.
Tai paprastų žmonių paprastos svajonės, ir tokie aiškinimai daugiau pasako apie jų autorius nei apie personažą, kuriam neva pavydima.
Aš ne Tonis Sopranas (kur jau man), bet žinote, ką manęs dažniausiai klausia mažai pažįstami žiūrovai ir skaitytojai? „O kai nueini į restoraną, tai tavęs bijo? Laksto ant pirštų galų, kad tik blogai neparašytum?“
Pavargau aiškinti, kad nebijo ir aptarnauja kaip visus, ir kad net jei bijotų, tai man būtų nemaloniausias dalykas per visą apsilankymą. Bet paaiškink tu žmogui, jei jam ta galimybė kažką pabauginti savo atėjimu yra didelė vertybė ir siekiamybė gyvenime.
Jameso Gandolfini sukurtas didžiausias jo gyvenimo vaidmuo buvo toks įkvepiantis, toks kabinantis ir toks įtaigus vidutiniam žiūrovui todėl, kad Tonį Sopraną mes matėme kaip abejojantį, labai daug klystantį ir skausmingai, baisiai, nepakeliamai į mus panašų žmogų su labai daug pasirinkimų kiekvieną dieną. Mes patys esame tokie.
Kai patys sakome, kad norime būti kaip Tonis Sopranas, tai turime galvoje visai ne milijoninį namą Naujajame Džersyje, apstatytą abejotino skonio baldais (ir su dar labiau abejotina tapyba miegamajame). Galvojame ne apie tai, kaip gerai būtų turėti susikrovus sode keliasdešimt tūkstančių dolerių atsargai, ir ne apie tai, kad namie visada atsiras keletas automatinių arba pusiau automatinių šaunamųjų ginklų.
Ir ne apie tai galvojame, kad galėtume žmonai netikėtai padovanoti vieną kitą automobilį. Ir ne apie jo meilužes, kurios arba vulgarios rusės imigrantės, kaip Irina arba jos sesuo, arba aukščiausio kalibro psichės – nors ir labai įspūdingos, bet psichės tokios, kad prisisek diržus.
Žinoma, ir ne vaikų pavydime Sopranui – kas gali pavydėti išlepintų ir apie tėvus (ir nieką, išskyrus save pačius) negalvojančių paauglių, kurie viską tik ima iš gyvenimo, blaškosi be jokio reikalo ir yra toks skausmas subinėje, kad tu neklausk. Mes visi, turintys paauglių amžiaus vaikų, labai gerai pažįstame tokią situaciją. Ne, mes tos situacijos nesiekiame.
Mes pavydime Toniui Sopranui to, kad jį persekioja tos pačios bėdos, kaip ir mus, bet jis nuo jų beveik niekada nebėga: jis, kaip kareivis, visad poste ir visada renkasi, ką daryti – renkasi greitai ir vieną kartą. Jo pasirinkimai ne visada teisingi, bet visada už juos atsako (dažniau atsako ne prieš įstatymą, bet tiek jau to).
Sopranų šeimos (kaip ir visų italų amerikiečių) maisto fiksacija, sodri nenorminė leksika ir pagreitinti konfliktų sprendimo būdai (ne visada rekomenduojami teisėsaugos) labai priartino Jameso Gandolfini vaidmenį ir lietuvių žiūrovui.
Nors ir puikiai išverstas rodyti Lietuvoje, šis serialas yra tikras aukso luitas gerai išmanantiems anglų kalbą: ir Gandolfini, ir jo kolegų puikiai (ir, kartais, rodos – be pastangų) atvaizduojamas Naujojo Džersio italų amerikiečių akcentas ir leksika yra neišsemiamas džiaugsmas kalbų gurmanui.
Tonis Sopranas, išgirdęs iš savo psichiatrės pagyrų apie tuos senelių namus, kur jis ruošiasi įkelti savo piktą ir pagiežingą motiną („tai greičiau viešbutis kur nors Cap d‘Antibes“, sako psichiatrė), nelabai supranta geografinę nuorodą į pietų Prancūziją, ir kalba mamai apie neegzistuojančio Captain Tibb‘s viešbučius – Jameso Gandolfini šio epizodo atskleidimas per savo vaidybą jau vertas to, kad visą serialą pirktum ir žiūrėtum nenutrūkstamai.
Jamesas Gandolfini, kaip aktorius, prisidėjo prie to, kad jau šiame tūkstantmetyje – dėl Sopranų – buvo dar kartą paliudyta, jog televizija nenužudė vaidybos. Kad televizija, kaip žanras, kuo puikiausiai gyvuoja ir mezga puikius vaisius. Paskutinį kartą tai buvo padaręs Davido Lyncho sukurtas serialas „Twin Peaks“ (Lietuvoje rodytas kaip „Tvin Pykso miestelis“, amžinatilsio Skirmanto Valiulio dėka), kuris 1990–1991 metais įrodė, kad pavieniai kūriniai gali išjudinti žanro ribas labai ilgam. Man niekada gyvenime neteko laimė sutikti Jamesą Gandolfini.
Arčiausiai prie „Sopranų“ kūrėjų buvau prisiartinęs Los Andželo oro uosto tarptautinės pirmos klasės laukiamojoje salėje (ak, taip, buvo ir mano gyvenime gerų momentų, ir skrydis iš Londono ir atgal „United Airlines“ pirma klase buvo vienas iš jų, tegul Dievas būna mano liudininkas) susitikau su Michaelu Imperioli, seriale vaidinusį Soprano sūnėną, Kristoferį Moltisanti. Neimsiu pasakoti, kad mes ilgai kalbėjomės, tačiau galit pavydėti jau dabar.
Jamesas Gandolfini daug ką darė puikiai, kaip aktorius. Pyktis, švelnumas, netgi nepatogus ir nemalonus nusižeminimas (kai Tonis Sopranas savo kaimyno, gydytojo Kusamano, dėka, apsilanko prabangiame golfo klube – bet tik todėl, kad gydytojas nori jį parodyti savo prabangiems draugams, kaip gyvą mafijos eksponatą) – pavaizduoti taip gerai, kad aktoriaus pastangų net nematyti. Tai aukščiausias lygis.
Tačiau vieną dalyką aktorius atlieka neprilygstamai. Tai nepatiklus, tiriantis Gandolfini žvilgsnis iš padilbų. Jame – ir naivumas, ir natūralus klausimas, ir vos apčiuopiamas pasekmių pažadas. Taip šį aktorių ir atsimins žiūrovai, likę su pojūčiu, kad jiems iš šio aktoriaus dar tiek daug liko nepasakyta, kad jis išėjo, neatidavęs duoklės ir užgesinęs žiburį, kuris galėjo švytėti daug ir ilgai.
Bet iki galo nebaigtas darbas kartais yra tik raktas amžinybėn, nes užduoda klausimą, į kurį niekad nebus atsakyta.
* * *
51 metų Jamesas Gandolfini, amerikiečių aktorius, geriausiai žinomas iš „Sopranų“ serialo, mirė Romoje birželio 19 dieną.
