Ar tai įvyks, pamatysim. Greičiausiai ne: kovoti su gandų skleidėjais labai sunku, nebent tai būtų violetinės tetutės, rašančios apie prekybos centruose grobiamus vaikus ir spiegiančios „PLATINAM!!!“. Juo labiau, kad yra tikėtina, jog ataka atėjo iš ten, iš kur vis dažniau ateina XXI amžiaus atakos – sena aptriušusi meška suprato, kad vartyti avilius nebeapsimoka, ir į kailį galima gauti, ir jėgos jau nebe tos. Dabar rudoji įjunko siuntinėti nykštukus-trolius, kenkiančius iš saugaus atstumo: tai internetas, tai bankai, tai energetika.
Bet vargu, ar kas nors ką nors įrodys, ir dar mažiau vilties, kad kas nors nukentės. Situacija yra panaši, kaip kova su tais, kas rašinėja šlykščius komentarus prie straipsnių internete. Būtų gerai, kad jie atsakytų už savo žodžius, bet čia būtų tas pats, kaip svajoti, kad nubaustų uodus, prieš lietų siurbiančius kraują iš žmonių. Nors būtų miela, kad jie būtų nubausti.
Vakarų Lietuvoje šiemet nėra lengva: tai bjaurybės smirdukai-vabalai nugula paplūdimius ir nuo jų riečia nosis poilsiaujantiems (juo labiau, kad jų surinkimas pasirodo esąs sunkus uždavinys – vabalai tvarkytojų rūpesčiu ilgokai brandinami ant smėlio, kad visi pajustų sūrų gamtos kvapą), tai bankų skyrius nugula elitinės pensininkų ir priešpensinio amžiaus naivuolių pajėgos, išsiilgusios veiklos ir emocijų.
Žinau, kad buvo bandžiusių kaltinti „Swedbank“, esą klientams pateikta nepakankamai informacijos, todėl toks ir ažiotažas: žmonėms pamojavo pirštu (galimai – viduriniuoju), paminėjo, kad pažįstamai buhalterei skambino jos pažįstama tetutė iš Sodros, ir prašom, cirkas jau atvykęs į jūsų miestelį. Tačiau čia buvo pašokdinti tie, kuriems jokia informacija nepadės. Jiems iš tos informacijos tiek pat naudos, kaip nerūkančiam iš peleninės.
Mielų sovietinių laikų nepamiršę burundukai ir jų pačios, apsivilkę gražiausius priprakaituotus sintetinius marškinius iš skudurynų, stojo į eilę, nes jie dar nepamiršo mylimos Sovietų Lietuvos eilių, nusidriekiančių prie visko iš eilės. Eilių, iš eilės – gražiai čia surimavau.
Išties, kur tu, žmogau, šiais laikais žmoniškai eilėje pastovėsi? Kur dar rasi tokią vietą, kur kiekvienam duoda tik po kažkiek, o paskui jau nebeduoda? Tai lyg mažutis Grūto parko atrakcionas jūsų gyvenamoje vietoje, organizuotas specialiai jums, patiklieji naivuoliai su balsavimo teise.
Negalima neigti, kad nors piktavaliai gandonešiai to neplanavo, Lietuvai visa nedidelė „Swedbank“ išsigalvotos griūties panika buvo lyg socialinės paskirties treniruotė (turint galvoje dalyvavusiųjų protines galias – gal greičiau dresavimas) ir kolektyvinės dvasinės sveikatos patikrinimas, peršviečiant liaudies masių intelektą ir pateikiant jį ant lėkštutės. Arba, greičiau, miestelio turgaus aikštėje.
Kažkada, kai Maskvoje 1990 metais atsidarė pirmasis Sovietų Sąjungoje greito maisto restoranas „McDonald‘s“, keturių valandų eilė prie jo buvo gražus pavyzdys, kas iš tikrųjų buvo žmonių galvose ir ko jie norėjo. Dešimtmečiais puoselėta santvarka pasirodė pažeidi, kaip pripūstas balionėlis: pykšt ir nėra.
Negudraus visuomenės posluoksnio eilės prie bankų irgi parodė, kad titaniškos telefoninių sukčių pastangos („mama, aš papuoliau į avariją“) ir išsimokėtinai parduodamų stebuklingų dulkių siurblių (gamintas Malaizijoje, savikaina su atvežimu – 350 Lt, parduodamas pensininkėms už 5 tūkst. Lt plius palūkanos) pardavėjų darbas nuėjo, galima sakyti, veltui.
Veltui ta prasme, kad kvailiai todėl ir yra kvailiai, kad niekada nesimoko iš savo apsikvailinimų. Atvirkščiai, jiems iš patirties gimsta naujas užsispyrimas.
Čia kaip ta varlė, kuri pasakojo draugei liūdną istoriją apie seksualinę prievartą gyvūnijos pasaulyje. Varlė sako: žinai, mūsų pelkėje tokie baisūs dalykai dedasi. Užvakar einu pro Didįjį Kupstą – mane išžagino. Vakar einu – ir vėl. Šiandien, tu nepatikėsi, aš ir vėl buvau išniekinta. Rytoj vėl pro Didįjį Kupstą eisiu.
Komiškoje vasarinėje bankų panikoje įprastinis, vidutinis vėpla gavo progą pasireikšti ir jos nepraleido – kuo kvailesnis gandas, kuo mažiau priežasčių jais tikėti, tuo greičiau avinų banda atbėga ir trypia kanopomis.
Neturėtų likti nepastebėtas labai teigiamas ženklas visuomenei. Jis buvo toks: pinigų atsiiminėti subėgo labiausiai nevykusi, nieko nesuprantanti, niekuo nesidominti, pasimetusi ir beviltiška visuomenės dalis, kurios nevingiuotą protą galės ištiesinti nebent šešių lentų stalių dirbinys, kurio pavadinimo etikos sumetimais neminėsiu.
Visiems kitiems buvo tik geras šou, kuris baigėsi greitai, bėdos nepridaręs. Normalūs žmonės, sugebantys suprasti, kas yra tikra grėsmė, o kas – kvailas gandas karkvabalio proto individams (kuriems, tiesą sakant, ir banko sąskaitų nereikėtų atidarinėti; jiems iš jų daugiau bėdos, nei naudos), taip ir žiūrėjo į tas gėdos eiles: kaip į karkvabalius ant paplūdimio.
