„Geriau jau tarp šitų krūmų gyvenčiau nei į Vilnių važiuočiau”, – ištarė 73 metų V. Kilkuvienė, stovėdama toje vietoje, kur buvo Vilniaus kaimas (Kupiškio r.).
Beržynas, krūmynai ir ariami laukai – tik tiek likę iš Vilniaus, o vienintelė troba iš šio kaimo, kurioje gyvena V. Kilkuvienė, dabar stovi Virbališkiuose, už keturių kilometrų.
Išnykusį Vilnių primena tik veikiančios šio kaimo kapinės, į kurias amžinojo poilsio sugrįžta buvę vilniečiai.
Nutempė dviem traktoriais
V. Kilkuvienė kaip šiandien prisimena tą dieną, kai pasiryžo kraustytis iš Vilniaus, kuris tuo metu buvo didelis kaimas.
Eidama į susirinkimą Virbališkiuose ji kaimo pakraštyje nusižiūrėjo tuščią vietą. Kai apie tai užsiminė kolūkio pirmininkui, jis patarė nedelsti.
Netrukus jos dėdės pokariu statyta troba buvo prikabinta prie dviejų traktorių. Taip per laukus neišardytas namas iš Vilniaus atkeliavo į Virbališkius. V. Kilkuvienė – jam iš paskos.
Kraustynes dar primena sutvirtinimai palėpėje, kad tempiant trobą neišsiskėstų stogas.
Iš Vilniaus V. Kilkuvienės troba iškeliavo pirmoji. Kitos kaimo gryčios buvo nugriautos per melioraciją. O buvo Vilniuje apie trisdešimt kiemų.
Mieste – per daug mašinų
Virbališkių V. Kilkuvienė dabar nekeistų nei į Vilniaus kaimą, nei į tikrąjį Vilnių, kuriame per savo gyvenimą buvo tiktai kartą.
Nelinksma tai buvo išvyka – moteris ligoninėje lankė sergančią seserį.
„Nesuprantu, kaip galima gyventi mieste, kur tiek daug žmonių. Bet baisiausia – automobiliai. Jų be proto daug”, – dalijosi įspūdžiais moteris.
O gyvenimą Vilniaus kaime V. Kilkuvienė peikė dėl to, kad tai – užkampis. Net padoraus kelio į Vilnių nebuvo.
Dar blogiau žiemą, kai tekdavo klampoti per sniegą.
Dabar kelio į Vilnių išvis nebėra, o krūmynuose paskendusią vietovę aplanko tik medžiotojai.
Bet ir jie čia retai užklysta, nes bokštelis nuvirtęs ant šono, o stirnos nebaikščios, jas galima stebėti vos keliasdešimt metrų atstumu.
Elektros taip ir neįvedė
Iš Vilniaus kaimo buvo kilusi V.Kilkuvienės motina, bet ji atitekėjo į Miliūnus. Tačiau naujoje vietoje ji taip ir neprigijo, vis prisimindavo, kaip gera ir gražu Vilniuje.
Kol gyveno Miliūnuose, V. Kilkuvienė su draugėmis į šokius Vilniuje eidavo. O kai jai buvo 24-eri, su motina grįžo į kaimą keistu pavadinimu.
Skirtingai nei motinai, V. Kilkuvienei Vilniuje nepatiko. Kur patiks, jei troboje net elektros nebuvo. Taip ir neįvedė, nes sodyba buvo nuošalyje, prie miško. Ją lankydavo briedžiai ir šernai.
Iki vieškelio – keturi kilometrai, kol jį pasiekdavo, batai būdavo pilni purvo ir vandens.
„Kartais sapnuoju, kad nuo autobuso einu namo į Vilnių.
Nors jau seniai iš ten išsikraustėme, pabundu išsigandusi”, – prisipažino buvusi vilnietė.
Didžiuojasi esą vilniečiai
Nors V. Kilkuvienei gyvenimas Vilniuje buvo ne prie širdies, ji pasididžiuodama ne kartą ištarė, kad yra vilnietė.
Tai pabrėžė ir vardydama kitus išeivius iš Vilniaus.
Iš kur kilo toks pavadinimas? Anot V. Kilkuvienės, kadaise kalėdodamas kunigas, išvydęs, koks didelis yra kaimas, nusistebėjo: „Ale kaip Vilnius.”
Kiti pasakoja, kad Vilniumi vietovę pakrikštijo gretimo Gindvilių kaimo žmonės – jie kaimynams nenorėjo užleisti žemių ir taip iš jų pasityčiojo. Kad tarp vilniečių ir gindviliečių buvo priešiškumo, patvirtino ir V. Kilkuvienė, sakydama, kad jie gyveno geriau už kaimynus.
Vartydama albumus V. Kilkuvienė rado ne vieną nuotrauką, kurioje į Virbališkius atkeliavusi troba dar stovi Vilniuje. O užsukusi į Vilniaus kapines moteris liūdnai žiūrėjo į pasvirusį kryžių, šalia kurio palaidoti vilniečiai, kurių jau niekas neatmena. Jei kryžius virstų, suniokotų ir jos tėvų kapą.
