O ji tik liūdnai nusišypso ir parodo pirštu į sočiais ikikriziniais laikais pirktą visureigį, kuriam dabar nudilusias padangas vos išgalim pakeisti. Ne kitaip, laikas ir man gretintis prie europinių fondų, bet girdėjau, kad anie gali sugadinti dar labiau.
Pinigai gadina, kai iki tol vargingai gyvenusiam žmogui lengvai ir galbūt netikėtai atitenka sumos, gerokai viršijančios jo metines pajamas. Žiniasklaida pasimėgaudama pasakoja didaktiškas istorijas, kaip loterijose milijonus išlošę skurdžiai vėl tokiais patampa po kelių mėnesių ar metų.
Prisiperka prabangių automobilių, rūbų, panašių į Ryčio Cicino sceninius kostiumus, išskolina pinigus jokių pajamų neturintiems lyg tyčia staiga bėdų ištiktiems giminaičiams ir sugėrovams. Kiti tokie pat skurdžiai, reguliariai perkantys loterijos bilietus, bet nieko nelaimintys, šitokius straipsnius ryja pasigardžiuodami ir nuoširdžiai džiaugiasi kolegų nesėkme. Aptarinėdami tarpusavyje būtinai sako, kad patys niekada taip kvailai nepasielgtų, bet blizgančios akys išduoda, kad sugalvotų ką nors dar kvailesnio.
Paskutiniais metais prieš krizę, kai kainų ir atlyginimų burbulas statybų versle buvo išsipūtęs taip, kad net traškėjo, panašiai jautėsi visokie trinkelių klojėjai ir plytelių klijuotojai, įgiję kvalifikaciją per trijų valandų kursus. Nė už minimalią algą dešimtmetį niekieno nesamdyti žmonės, staiga pradėję gauti 5000 - 7000 litų per mėnesį algą, pasijuto šio pasaulio viešpačiais.
Pirko neskaičiuodami, o tada, kai algos neužtekdavo, skolinosi. Pirmiausiai iš bankų, nes galėjo parodyti Seimo nario algai prilygstančias pajamas. Kai bankai jau nebeskolino - iš greitųjų paskolų bendrovių. Sunkmetis šitai turtuolių rūšiai buvo pusėtinas asmeninių finansų tvarkymo mokytojas. Dauguma jų dabar dirba Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijos šalyse, gauna panašaus dydžio, kaip anuomet, pajamas, bet pinigais nebesitaško.
O dabar nuo privačių reikalų žvilgsnį nukreipkime į viešus. Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos pastarąjį dešimtmetį išties pakeitė šalies kraštovaizdį. Kur pažvelgsi - daržinės dydžio stendai su europinių fondų logotipais ir ES finansuotų projektų pavadinimais. O už jų naujumu švyti pastatai, keliai ir įrengimai, kurių šiaip niekas nebūtų statęs ar renovavęs.
Kol ministerijos ir ypač savivaldybės skirstė tik savų mokesčių mokėtojų pinigus, jų galimybės išlaidauti daugmaž atitiko gyventojų mokumą. Juk savivaldybių biudžetai formuojami iš gyventojų pajamų mokesčio, rinkliavų bei nacionalinio biudžeto dotacijų. Bet štai atsirado stebuklingi europiniai pinigai. Pakanka prisidėti 10-15 proc. savų lėšų, gauti skirstytojų palaiminimą, ir atrieda atidunda lyg ir niekieno milijonai.
Labai nemėgstu ES lyginimo su Sovietų Sąjunga, bet kaip tik sovietmečiu miestų ir respublikų valdžia galėdavo išprašyti iš Maskvos lėšų naujoms statyboms, kartais niekaip nesusijusioms su vietos bendruomenių poreikiais. Druskininkų kurorte, nušlavus jaukių medinių vilų kvartalus, taip buvo pastatytos didžiosios sanatorijos bei gydyklos, kurias paskui užpildydavo darbi liaudis iš visos plačiosios tėvynės.
Vos dešimtmetį (1990 - 2000 m.) pailsėjęs nuo tokių investicijų, kurortas vėl tapo pačių druskininkiečių godumo auka. Yra pinigų - imam. Pasistatėm pirmąjį Lietuvoje vandens pramogų parką, dengtą slidinėjimo areną, renovavom L. Brežnevo laikų sanatorijų korpusus į SPA centrus.
Apetitas atsiranda bevalgant, o sustoti ir rimčiau apmąstyti plėtros planus tiesiog nėra nei laiko, nei jėgų. Kol iš visų Lietuvos pakraščių sukviesti statybininkai čia dirba, jų mokamas gyventojų pajamų mokestis papildo vietinį biudžetą ir galima bent jau palūkanas už projektų kofinansavimui paimtas paskolas mokėti. Išvažiuos statybininkai - ką besurinksim iš minimalias algas gaunančių viešbučių kambarinių ir parduotuvių kasininkių?
Todėl reikia tęsti plėtrą bet kokia kaina. Taip atsiranda aplinkosaugininkų išjuoktas neva klimato kaitą mažinantis keltuvo per Nemuną projektas, dirbtinės jūros bei plastmasinės čiuožyklos idėjos. Ką jau kalbėti apie parkus ir miesto gatves, kur apynaujės trinkelės keičiamos naujomis, medžiai pjaunami ir atsodinami, kad tik daugiau darbo būtų.
Europiniai pinigai tvirkina labiau už visus laimėjimus loterijose. Pažiūrėkite į medžiagų ir darbų kainas bei palyginkite, už kiek tą patį sutiktų padaryti dūmijančiu „pasatu“ važinėjantis Jonas, dirbantis su verslo liudijimu. Jeigu teks užsakinėti kažkokią paslaugą ir prasitarsite, jog ketinate mokėti ES finansuojamo projekto pinigais, ne tik nepavyks nusiderėti, bet kaip mat kaina bus pakelta nuo 30 iki 50 procentų.
Nebūtų apmaudu, jei toks pinigų lietus išties atgaivintų mūsų miestus ir miestelius, bet panašu, kad laistome įkaitusį smėlį. Dešimtis milijonų europinių litų įsisavinanti Druskininkų savivaldybė taip ir neišbraukta iš probleminių teritorijų sąrašo, o nesurinkus lengva ranka prisiplanuotų vietinio biudžeto pajamų šiemet jau teko imti paskolą iš Finansų ministerijos ir mokėti už ją palūkanas, kad nepristigtų pinigėlių biudžetinių įstaigų darbuotojų algoms.
Didžiausia neuždirbtų pinigų taškykla gali tapti daugiabučių renovacija, nes gyventojai jau dabar šiurpsta pamatę, kiek kainuos jų namų sienų aplipdymas putplasčiu. Mano nuosavos 100 kv. m. trobelės apšiltinimas su visa išorės apdaila ir terasos maumedžio grindimis įrengimu per patį statybos kainų piką tilpo į suplanuotą 20 tūkst. litų sąmatą.
Ar užteks tokios sumos jūsų 3 kambarių buto renovacijai? Niekur nesidėsite, teks mokėti. Padėti suklestėti vietiniams statybų verslo bosams ir už renovaciją atsakingiems valstybės tarnautojams, net, jei jų veideliai mums visai ne simpatiški, vis tiek geriau, negu šildyti orą ir maitinti Rusijos dujų tarpininkus.
Bet negi tik tokį pasirinkimą turime?