Tikrai, juk niekas turbūt nesiginčys, kad jei kažko nori, tai mažiausiai, ko reikia - bent kažkokį veiksmą atlikti. Aišku, geriausia, jei tas veiksmas būtų, taip sakant, kryptingas - vienaip ar kitaip padedantis pasiekti norimą tikslą.
Bet susidaro įspūdis, kad Lietuvoje viskas vyksta kažkaip kitaip. Štai jau daug metų visi kalba, kad Lietuva turi siekti energetinės nepriklausomybės, bet esminėse elektrinėse vis dar deginamos dujos. Aišku, iš kur tas dujas perkant ir puikiai žinome, kad už tas dujas mokame brangiausiai Europoje. Be abejonės, tai kažkam gerai,bet ar tai gerai Lietuvai? Jei Lietuvą suprasime kaip valstybę.
Tai, kaip sakant, yra strateginiai dalykai. Galbūt šachmatus ir dviračių žygius mėgstantys politikai yra numatę kelis ėjimus, kurių gudrybės galiausiai padarys mus laimėtojais. Kas galėtų paneigti?
Kas galėtų paneigti ir tai, kad pagrindiniais klientais mūsų parduotuvėse, mūsų kurortuose ir visur kitur vis dažniau ir daugiau tampa mūsų kaimynai iš Baltarusijos. Didžiosiose parduotuvėse net skelbimai jau rašomi dažniau rusiškai nei angliškai ar dar kažkaip.
Sostinės gatvėse galima rengti baltarusiškos mados aptarimus, o kavinėse gali net nerasti kur prisėsti, o viešbutyje - laisvo kambario. Žodžiu, nežinia kodėl, baltarusiai tampa vienu mūsų ekonomikos varikliu. Atrodo, tereiktų džiaugtis, Lietuva privalėtų stengtis, kad dar daugiau kaimynų atvažiuotų čia pramogauti, apsipirkti ir kitaip išleisti savo perteklinių pinigų.
Bet pažįstamas baltarusis laukė vizos beveik tris paras, kirsdamas sieną laukė septynias valandas ir atvyko piktas kaip velnias. O kita draugė, atvykusi traukiniu muitinės patikrinime užtruko daugiau nei valandą. Suprantama - didelis žmonių antplūdis, menkos pareigūnų pajėgos, per mažai lėšų, per mažai erdvės ir dar daugybė kliuvinių.
Jei Lietuvai tas baltarusių srautas – gerai (to juk nepaneigsi), gal Lietuva, jos ministerijos ir departamentai vietoj keturių langelių vizų skyriuje gali atidaryti kokių dešimt? Vietoj trijų muitininkų tikrinančių bagažą stotyje, komandiruoti šiam darbui daugiau?
Kas gi trukdo? Lėšų ar ryžto , ar sprendimo baimės stoka? Kai pagrindiniu savaitės politinio gyvenimo įvykiu tampa Seimo pirmininko vestuvės, bernvakaris ir panašūs renginiai - kokio gi dar ryžto bet kokiam sprendimui mes tikimės?
Ar ne panaši istorija su europine geležinkelio vėže? Dvidešimt metų kalbama apie galimybę nesustojant keliauti į Europą ne tik rainairu, bet ir traukiniu. Galiausiai jau pradėjus kažką meistrauti, vėl pasklinda žinia, kad Lietuvos pusė lėtina darbus.
Vėl kažkam turbūt tai naudinga, bet ar naudinga tai Lietuvai? Tokių mistinių istorijų – daugybė. Tokių galimybių Lietuvai - galybė, bet kai jau atrodo visos abejonės išsklaidytos ir belieka tiesiog imti ir daryti, kažkoks valstybinio lygio mėšlungis apima Lietuvos rankas ir viskas sustoja iki gerų dalykų likus keliems žingsniams.
Atrodytų, chorai politikų, valdininkų, jaunavedžių ir pensininkų meldžia Lietuvai gerumo, sėkmės ir laimėjimų. Bet vis dažniau apima įtarimas, kad kažkodėl niekas taip ir nenuperka Lietuvai to laimingo bilieto. O gal niekas nėra Lietuvai nupirkęs apskritai jokio bilieto?
Nejaugi Lietuvai ir taip gerai?
