Dvi poros dėvėtų apatinių kelnaičių už 10 litų, balta kepurė nuo saulės, rožiniai marškiniai, žydros kelnės, senas treniruoklis ir metalinė dėžė, kurioje gulėjo žudyti paruošti ginklai.
Tokį turtą vienturtei dukrai paliko audinių kailiais prekiavęs ir prabangą mėgęs D. Kedys, prokurorų įvardytas kaip dviejų žmonių žudikas.
3545 litai. Tiek D. Kedžio turtą įvertino ir Neringos Venckienės prašymu aprašė Kauno antstolis Valdas Zubinas.
Vėliau tas pats antstolis, iškviestas į Kedžių namus, užfiksavo ir mažametės pasakojimą, esą motina kažkada ją buvo surišusi virvėmis ir smaugusi.
Netekusi globėjos teisių N.Venckienė privalėjo vaiko paveldėtą tėvo turtą pagal aprašą perduoti naujai globėjai – šiuo atveju mergaitės motinai L. Stankūnaitei.
Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Vilma Juškevičienė neseniai L. Stankūnaitei atsiuntė elektroninį laišką, kuriuo įpareigojo perimti D. Kedžio turtą kaip tėvo palikimą vienturtei dukrai.
Auksas dingo, kojinės liko
Ką turėjo prabangiais automobiliais, butais Juodkrantėje, namu Klonio gatvėje Garliavoje, sėkmingu audinių verslu ir storomis aukso grandinėmis puikuotis mėgęs D. Kedys, kai 2009 metų spalio 5 dieną, pasiėmęs iš seifo ginklus, išėjo žudyti?
Ką paveldėjo dabar jau devynmetė jo dukra, Laimutės ir Vytauto Kedžių anūkė ir N. Venckienės dukterėčia?
Vilnonę juodą liemenę (30 litų), berankovius baltus sportinius marškinėlius (10 litų), žydras kelnes (40 litų), juodas basutes (20 litų), 7 poras baltų kojinių „Aurora Baltika” (35 litai, po 5 litus kiekviena), 2 baltos spalvos L dydžio trumpikes (po 10 litų)...
Tik taip rengėsi Garliavos dendžiu vadintas jaunas vyras, mėgęs puikuotis garsių firmų drabužiais?
O kur ta stora aukso grandinė, kuri ant D.Kedžio kaklo matyti ne vienoje nuotraukoje? O kur aukso grandinėlė su trimis deimančiukais, kuri tabaluodavo ant jo rankos duodant interviu televizijos laidoms? O masyvus aukso žiedas su penkiais briliantais?
Ką ten auksas! D.Kedys mėgdavosi girtis turintis Juodkrantėje, Ievos Kalno gatvėje, erdvų 3 kambarių butą, kurį nuomodavo poilsiautojams, o virš jo – mansardą.
Puikavosi ir namu Garliavoje, Klonio gatvėje 5. Tiesa, girdamasis, pasirodo, apsimeluodavo.
Mat Juodkrantėje esantys butai, kaip ir namas, užrašyti ne jo vardu.
Namą pasistatė ir kurorte butus įsigijo jo pensininkai tėvai, kaip ir butą su soliariumu Kauno senamiestyje, Gertrūdos gatvėje.
Tiesa, o kur tie vos pakeliami audinių kailiniai, kuriais apvilkta tuomet dar šešiametė jo dukra Kedžių būdavo atvežama į susitikimus su mama?
Juk N.Venckienė gyrėsi, kad Drąsius padovanojęs dukrelei kailinius.
Tiek to, gal kailinius kandys suėdė.
Tai gal mylintys seneliai, taip kovoję už anūkę, kad dėl melo ir pramanų dabar priversti senatvėje varstyti teismų duris, ką nors užrašė mylimai našlaitei anūkei, kai sūnaus nebėra?
Kur ten! D. Kedžio tėvai ir sesuo vos sugraibė 80 000 litų monumentaliam sūnaus ir brolio paminklui. O kiek dar kainavo tūkstančius žmonių sutraukusios laidotuvės? O kiek pinigėlių reikia išlaikyti namą, butus Juodkrantėje? Vargas pensininkams.
Tai gal tikrai neskurstanti buvusios teisėjos N. Venckienės ir advokato Aido Venckaus šeima ką nors užrašė mylimai dukterėčiai, netekusiai tėvo?
Ir jie nieko? Kaip sakoma, iš akių – ir iš širdies!
Vaikui – ginklų seifas
Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad N. Venckienės ir antstolio V. Zubino sudarytame D. Kedžio palikto turto dukrelei sąraše, be D. Kedžio apatinių ir liemenių, yra ir vertingesnių daiktų.
Pavyzdžiui, dešimties metų senumo treniruoklis už 800 litų, kuriuo D. Kedys namie augindavo raumenis. Puikus palikimas devynmetei dukrai.
Dar labiau mažametės interesus, matyt, turėtų atitikti jai palikta metalinė dėžė. Ne žaislams susidėti.
Tai 200 litų įvertintas „metalinis geros kokybės seifas”, kuriame D. Kedys laikė ginklus, iš kurių greičiausiai buvo nušauta mergaitės teta – L. Stankūnaitės sesuo Violeta Naruševičienė ir teisėjas Jonas Furmanavičius.
Visišką D. Kedžio skurdą rodo ir jo banko sąskaitos. Viename Lietuvos bankų jo sąskaitoje buvo 0,00 litų, kito banko sąskaitoje – 19 litų skolos.
Tą skolą, matyt, teks padengti dukrai, tiksliau, jai tėvo paliktą palikimą priėmusiai L. Stankūnaitei.
Teismui gyrėsi ar melavo?
Kada Garliavos verslininkas, turėjęs net 15 000 audinių fermą Raseinių rajone, vežiojęs audinių kailius iš Kopenhagos į Orenburgą ir Ufą, taip nuskurdo? Nežinia.
Juk dar 2006 metais atiminėdamas iš motinos dvimetę dukrelę Kauno miesto apylinkės teisme jis pareiškė: „Ieškovė neturi jokio nuosavybės teise valdomo turto, gyvena tėvų bute. O mano materialinė bazė labai gera. Gyvenu su tėvais jų name. Už darbą UAB „STD 1” gaunu 2100 litų užmokestį.”
D.Kedžio pareiškimą pasirašė jo sesers vyras advokatas A.Venckus. Ar jau anuomet abu vyrai sakė netiesą apie gerą materialinę padėtį?
Teisėjui Virginijui Kalkauskui abejonių nekilo ir jis iš karto iš motinos atėmė dukrą, nes tėvas yra turtingesnis.
Bet iš visos jo gerovės dukrai liko tik šnipštas.
Kaip D.Kedys būtų pajėgęs išlaikyti dukrelę, leisti ją į mokyklą, jei neturėjo nė lito?
Gal stebėtis ir nereikėtų. Kaip žmogus, baigęs tik profesinę statybininkų mokyklą, būtų galėjęs susikrauti tuos turtus?
Tačiau šiandien tas palikimas jau tapo galvos skausmu jį priimti turinčiai L.Stankūnaitei.
Turtą perrašė tėvams
– Ar jūs būtinai turite perimti D.Kedžio palikimą vaikui – susirinkti iš N.Venckienės namų senus D.Kedžio apatinius rūbus, išsivežti aplamdytą treniruoklį ir seifą, kuriame buvo saugomi mirtį pasėję ginklai? – paklausiau L.Stankūnaitės.
– Pasirodo, būtinai. Jei nepriimčiau, esą pažeisčiau vaiko interesus. Norėčiau paklausti, kaip toks „palikimas” atitinka mažo vaiko interesus?
Ar turtingai šeimai, galimai suslėpusiai visą savo turtą, atrodo normalu, jog vaikui tėvą primins tik jo senos kojinės ir ginklų seifas?
– Ką iš tiesų buvo užsidirbęs D.Kedys, mėgęs pažįstamiems ir net teisme girtis savo gera materialine padėtimi?
– Gyvendama su D.Kedžiu jo turtų neskaičiavau. Iškart gimė dukrytė, turėjau rūpesčių ją viena augindama.
O D.Kedys nuolat būdavo, kaip jis sakydavo, užsiėmęs verslu, vežiojo kailius į Rusiją.
Žinau, kad būtent jis nusipirko tuos du butus Juodkrantėje. Vienąkart paklausiau, kodėl jie užrašyti jo tėvo V.Kedžio vardu. Drąsius man atsakė: „Ačiū, bet nereikia.”
Papasakojo, kad vieną kartą įkliuvo veždamas audines į Rusiją, jos buvo konfiskuotos, jis sumokėjo 10 tūkstančių JAV dolerių baudą.
Tada ir perrašęs visą savo turtą pensininkų tėvų vardu – esą iš jų neatims, o jo verslas rizikingas.
Iš Kedžių nieko nenori
– Negi gyvendami nuosavame name Klonio gatvėje visai neturėjote nuosavų daiktų, baldų, jei dukrai liko tik tėvo apatiniai?
– Kaip neturėjome? Tas namas Klonio gatvėje 5 iš pradžių buvo tiktai tvarčiukas, visa šeima gyveno name Klonio gatvėje 7, kur dabar įsikūrusi Venckų šeima.
D.Kedys ėmėsi atstatinėti tą tvarčiuką. Visas antras aukštas buvo pastatytas už jo pinigus. Jis man pats tuo gyrėsi. Sakydavo: „Tuoj baigsiu įrengti antrą aukštą ir tada ten gyvensime.”
Kai apsigyvenome, drauge važinėjome pirkti baldų, šviestuvų, užuolaidų, televizoriaus.
Vien kampiniai svetainės baldai, prisimenu, kainavo 8 tūkst. litų.
Bet noriu pasakyti, kad mums nereikia jokių Kedžių turtų. Nei kojinių, nei namų.
Esu laiminga, kad su vaiku galime pradėti gyvenimą nuo nulio. Esu jauna, sau ir savo vaikui viską uždirbsiu pati.
– Ar galite atsisakyti perimti D.Kedžio palikimą vaikui?
– Norėjau. Bet teks priimti dėl šventos ramybės. Man buvo išaiškinta, kad jeigu atsisakyčiau, teisme turėčiau įrodinėti, jog nesutinku, reikalauti surasti ir kito turto, priklausančio vaikui.
Ar man reikia dėl to teistis su Kedžiais ir Venckais dar penkerius metus?
Tegu jie sau gyvena, jei tie turtai daro juos laimingus.
Juk ir visa tragedija prasidėjo nuo to, kad aš, neturtinga mergaitė iš paprastos šeimos, atėjau į turtingus Kauno teisėjos ir advokato namus.
„Manai, pašokinėjai ant Drąsiaus ir gausi jo turtų?” – tėškė man N.Venckienė, kai aš, septyniolikametė, pastojau.
Teks pardavinėti apatinius?
– O gal tie D.Kedžio apatiniai labai vertingi?
Galėtumėte parduoti juos, pavyzdžiui, aukcione, nes jo gerbėjų dar liko. Gal bus ir norinčių pasipuikuoti D.Kedžio trumpikėmis?
– Pajuokauti galima. Bet juk tos trumpikės ne mano, o dukros turtas.
Bet net sutinkant priimti tą „turtą” iškilo problema – kaip?
– Kodėl?
– Todėl, kad tą tėvo „palikimą” dukrai turi perduoti N.Venckienė, kaip buvusi globėja. Ji dingo ir nežinia, kada atsiras.
Vėliau ji gali iškelti bylą, kad buvo paimti, pavyzdžiui, dukrai nepriklausę tėvo marškiniai. Ir vėl imtų tąsyti mane po teismus.
– Tai kaip pagaliau jūs perimsite tą turtą?
– Paprašiau skirti man advokatą, kuris oficialiai padėtų perimti tą „palikimą”.
Juk negaliu nuvykusi į Kedžių namus raustis po spintas ir ieškoti D.Kedžio baltinių ar sportinės kepuraitės, parsitempti visiškai mums nereikalingą vyrišką jėgos treniruoklį.
Manau, kad dukrai tėvą geriau primintų jo vaikystės nuotraukos, skaitytos knygos ar vaikui kūdikystėje nupirktos dovanėlės.
Bet tokių daiktų D.Kedžio namuose niekada nebuvo.
Gali atsitikti ir taip, kad mes su dukrele, priėmusios tą mums kišamą D.Kedžio turtą, užsikarsime sau akmenį ant kaklo.
Jei kam nors bus priteista sumokėti žalą, kurią padarė D.Kedys, ta žala ir bus išskaičiuota iš to jo palikimo – 3545 litų.
Tad mums su dukrele tikrai gali prireikti pardavinėti D.Kedžio kojines ir marškinėlius, kad surinktume šią sumą.
