Dvasininką pažinojusieji šiandien renkasi į Kauno pašonėje įsikūrusį golfo klubą „Elnias”, kurio įkūrėjas – vienas artimiausių R. Mikutavičiaus draugų 83 metų Vytautas Motiejūnas.
Daugiausia jo pastangomis buvo įkurta asociacija „Concilia Academica”, besirūpinanti R. Mikutavičiaus atminimo įamžinimu, rašo "Lietuvos rytas". Asociacija kasmet surengia 3–4 konferencijas, užsiima leidyba.
V. Motiejūnas pasakojo norintis pasitarti su bendraminčiais, ar teisinga kryptimi einama, ar nuveikta ne per mažai, o galbūt tiesiog tie darbai menkai viešinami.
Kaunietis jaučia nuoskaudą, kad iki šiol Kaune nėra R. Mikutavičiaus vardu pavadintos gatvės. Jį kartais apima liūdesys ir abejonės, ar asociacijos darbas išvis nėra betikslis.
Nuolat mažėja R. Mikutavičių pažinojusių ir jo nuveiktus darbus vertinusių žmonių, mat jauni žmonės tuo nesidomi.
– Kodėl taip atsitiko? – „Lietuvos rytas” paklausė V. Motiejūno.
– Turbūt daugiausia įtakos turi Bažnyčios hierarchų pozicija.
Prieš penkerius metus į Kauno rotušėje vykusį asociacijos posėdį pakvietėme Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių.
Kalbėdamas jis net nepaminėjo R. Mikutavičiaus, o tik nuogąstavo, kad valstybė negrąžina Bažnyčiai turto.
R. Mikutavičius atstatė Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčią, tačiau buvo kaltinamas kažkokiais neskaidriais sandoriais, kitais nebūtais dalykais, nors vėliau auditas jokių pažeidimų nerado.
Jį taip pat buvo bandoma susieti su sovietiniu KGB, bet tai – irgi visiškas prasimanymas. R.Mikutavičius buvo didelis Lietuvos patriotas.
Kita vertus, bažnyčia po mirties žmogui turi atleisti visas nuodėmes, jeigu net jų būta gyvam esant.
– Kodėl R. Mikutavičius buvo neparankus Bažnyčios vadovybei?
– Visi hierarchai – tiek religiniai, tiek esantys civilinėje valdžioje – nemėgsta išmintingesnių už save. Juos bandoma nustumti ir pažeminti.
– Ar galima R. Mikutavičiaus nužudymą susieti su nepritapimu bažnytinėje santvarkoje?
– Turbūt pagrindinis kaltininkas šioje situacijoje – pavydas.
Kai daroma daug gerų darbų, visada atsiranda priešiškai nusiteikusių žmonių.
Kai nieko nedarai, gali ramiai gyventi – neturėsi nei priešų, nei draugų.
– Kaip susipažinote su R. Mikutavičiumi, kurį jūs vadinate ne tiktai savo draugu, bet ir broliu?
– Sovietiniais metais gyvenau Babtų miestelyje netoli Kauno ir dirbau medžioklės plotų prižiūrėtoju Sodininkystės ir daržininkystės institute. Auginau elnius, danielius, muflonus.
Turėjau draugą Joną Jezerską, kuris papasakojo susipažinęs su labai įdomiu kunigu. Vieną dieną juodu pasibeldė į mano duris, ir mes susipažinome.
– Kokios temos jus domino, apie ką kalbėdavote?
– Religija buvo viena pagrindinių temų, tačiau šiuo klausimu mūsų nuomonės skyrėsi. Aš save laikau pasauliečiu, o religija man yra reiškinys, esantis už pažinimo ribų.
Jeigu neliktų religijų, pasaulyje įsivyrautų taika, valstybės sutaupytų milžiniškas pinigų sumas, kurios dabar išleidžiamos karams.
Mes sėdėdavome iki paryčių ir ginčydavomės. Aš įtikinėjau draugą atsisakyti kunigystės, kai jį hierarchai išvijo iš Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios, tačiau R. Mikutavičius nesutiko.
Šis smūgis jam sukėlė didelį stresą. Mėgindamas nusiraminti R. Mikutavičius kurį laiką vienas gyveno mano namuose, važinėjo pas kitą iškilų dvasininką Tėvą Stanislovą.
– Ar R. Mikutavičiaus požiūris į religiją taip pat buvo kitoks negu daugelio dvasininkų?
– Jo požiūris buvo šiek tiek kitoks, artimesnis paprasto žmogaus mąstymui.
Kunigas mokė aplinkinius pažinti tai, kas jiems reikalinga, mokė daryti gerus darbus.
Kiekvienas turi pradėti nuo savęs ir pagalvoti, ką gero gali padaryti visuomenei.
– Ar kunigas nenuogąstavo, kad dėl vertingos meno kūrinių kolekcijos gali tapti nusikaltėlių auka?
– Niekada. Jautėsi labai saugiai, nes gyveno prie pat policijos komisariato.
Mes tarpusavyje neturėjome jokių paslapčių, tačiau apie savo pažįstamą Vladą Belecką jis niekuomet nieko nepasakojo.
Apie šį žmogų sužinojau skaitydamas spaudą.
Su Ona Daujotiene – buvusia V. Belecko sutuoktine – susipažinau vieno draugo namuose pobūvio metu.
– Ką pagalvojote sužinojęs, kad R. Mikutavičius dingo?
– Neabejojau, kad jis nužudytas dėl kolekcijos. Kai daugiau sužinojau apie V. Belecką, nė akimirkos nesuabejojau, kad šis žmogus vienaip ar kitaip susijęs su nusikaltimu.
Žmonės kėlė įvairias versijas, kalbėjo apie pabėgimą į užsienį, bet man net nekilo tokių minčių.
Iškart po dvasininko dingimo susapnavau jį einantį Vilijampolės tiltu ir besinešantį suvyniotus paveikslus. Pasakė, kad grįžo iš Australijos.
Žmona tąkart susapnavo dar pranašingesnį sapną. Neva ją susitikęs R.Mikutavičius pasakė: „Vaikeli, neieškokite manęs, aš vandenyje.”
Dabar R.Mikutavičių sapnuoju kartą arba du per metus ir visada sapnai būna labai panašūs: draugas kažkur išvyksta, o mes apsikabinę verkiame.
Atpažino nužudyto dvasininko ordiną
Vilius Kavaliauskas, žurnalistas ir kolekcininkas
„Kiekvieną šeštadienį Vilniuje ant Tauro kalno renkasi kolekcininkai, pardavinėjantys įvairias meno vertybes.
1999 metų vasario pabaigoje tokio turgaus metu prie manęs priėjo nepažįstamas vyriškis ir parodęs du ordinus pasiūlė juos pirkti. Vienas apdovanojimas buvo Gedimino trečiojo laipsnio ordinas.
Aš jį apverčiau ir pamačiau skaičių 4. Neliko abejonių, kad tai buvo R. Mikutavičiui skirtas ordinas – mat 1993 metais pats užsakiau penkių tokių ordinų gamybą ir žinojau, kam jie atiteko. Apdovanojimus įteikė tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas.
Pardavėjui pasakiau, kad ordinai manęs nedomina, nes tokių jau turiu savo kolekcijoje, o iš pažįstamų kolekcininkų iškart sužinojau pardavėjo vardą ir pavardę.
Vėliau paaiškėjo, kad šis vyriškis tikrai nieko nežinojo apie ordino kilmę ir visiškai nebuvo susijęs su nusikaltimu.
Parduoti vertingą daiktą jo paprašė V. Belecko sūnėnas. Ordinas tą pačią dieną buvo parduotas už 400 JAV dolerių.
Grįžęs namo mėginau telefonu paskambinti į Valstybės saugumo departamentą (VSD), tačiau net keliais numeriais niekas neatsiliepė – juk buvo šeštadienis.
Tuomet sėdau į automobilį ir pats nuvažiavau į VSD būstinę. Budėtojui pasakiau, kad noriu kalbėti su tuomečiu direktoriumi Mečiu Laurinkumi. Jis gyveno netoliese ir greitai pasirodė.
M. Laurinkui pranešiau užčiuopęs nusikaltimo giją ir pasakiau R. Mikutavičiaus ordiną pardavinėjusio žmogaus vardą bei pavardę.
Jau kitą rytą gavau žinių, kad pareigūnai Vilniuje ir Kaune atliko kelias kratas, sulaikė įtariamuosius, rado kai kurių kunigo daiktų. Po poros savaičių per kratas buvo surasta gausybė paveikslų ir sulaikyti nusikaltimo sumanytojai bei vykdytojai.
Nesijaučiu padaręs žygdarbį, tiesiog palankiai susiklostė aplinkybės. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad taip atsitiko, nes nuo šių nusikaltėlių rankos galėjo žūti daugiau žmonių.
Turėjau galimybę savo kolekciją papildyti R. Mikutavičiui skirtu ordinu, bet jos atsisakiau. Maironio lietuvių literatūros muziejus jam yra tinkamesnė vieta.
Labai džiaugiuosi man įteiktu apdovanojimu – Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.”
Iki tiesos – ilgas ir klampus kelias
* Apie kunigo R. Mikutavičiaus dingimą 1998 metų liepos 1-ąją policijai pranešė jo namų šeimininkė.
* Jau kitą dieną pareigūnai Kaune sulaikė meno vertybių perpardavinėtoją ir verslininkę Oną Daujotienę, kuri gerai pažinojo dvasininką.
* Dar po dienos buvo sulaikytas ir jos buvęs sutuoktinis Vladas Beleckas. Netrukus prokurorai jam pareiškė įtarimus.
* Liepos 15-ąją gelbėtojai iš Nemuno ties Dusios gatvėje esančia apleista gelbėjimo stotimi ištraukė apirusį vyriškio kūną. Jis buvo įvyniotas į vielos tinklą, prie kurio buvo pririštas 16 kilogramų svarstis.
* Nei ekspertai, nei artimieji neatpažino R. Mikutavičiaus kūno, o palaikai Karmėlavos kapinėse palaidoti kaip nežinomo asmens.
* 1999 metų sausio 5 dieną iš areštinės buvo paleistas V. Beleckas, atkakliai neigęs sąsajas su R. Mikutavičiaus dingimu ir kolekcijos vagyste.
* Reikšmingiausi poslinkiai byloje įvyko po poros mėnesių, kad žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas atpažino parduodamą R. Mikutavičiaus ordiną, kuris laikytas dingusiu.
* Pareigūnai sulaikė devynis įtariamuosius, o tarp jų atsidūrė V. Beleckas ir O. Daujotienė, rasta dalis kolekcijos.
* Pradėjus nagrinėti bylą teisme V. Beleckas prisipažino norėjęs pasisavinti R. Mikutavičiaus kolekciją, tačiau apie nužudymą esą nebuvo jokios kalbos.
* 2000-ųjų rugsėjo 11 dieną teismas V. Beleckui už nusikaltimo užsakymą skyrė laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
* Jo parankiniai vykdytojai Ivanas Kvaskovas nubaustas 22 metų, Artūras Daškovskis – 19 metų, Valdas Puodžiūnas – 13 metų laisvės atėmimo bausmėmis. Netrukus I. Kvaskovas pasikorė.
* Per dešimtmetį pareigūnams įvairiose šalyse pavyko aptikti didelę dalį pagrobtos R. Mikutavičiaus meno dirbinių kolekcijos, kurios vertė siekė apie 5 mln. litų. Tačiau kai kurios vertybės tebėra dingusios.
