Štai atmetus visas emocijas apie „motiną siaubūnę“ – tik faktai. Irina Šutova iš Širvintų rajono yra aštuntą mėnesį nėščia ir kitą mėnesį turės gimdyti dvynius. Moteris dvi savaites gyvena miške, palapinėje. Teismas jai uždraudė artintis prie savo namų. Joniškio psichikos sveikatos centras 2009 metais I. Šutovai nustatė nepatikslintą intelekto sutrikimą.
„Labai norime jai padėti. Šiai moteriai skubiai reikalinga specialistų – psichiatrų pagalba”, – pripažįsta Širvintų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja R. Vidmantienė. Ji teisi, bet štai prievartos šiuo atveju taikyti negalima.
Lietuvoje galima aštuntą mėnesį dvynukų besilaukiančią motiną septynias paras laikyti areštinėje (dėl psichikos sutrikimo pagauta įsiūčio ji išties žiauriai sumušė savo pusantrų metukų dukrelę), galima išvaryti iš namų (teismo paskirta kardomoji priemonė – moteris įpareigota gyventi atskirai nuo savo šeimos narių, nesiartinti ir nebendrauti su jais). Bet štai padėti tokiam žmogui – negalima.
Ar tikrai ta moteris pati pasirinko verčiau gyventi miške palapinėje, o ne gimdymo namuose ar socialinių krizių centre?
Galbūt mūsų biurokratinės procedūros tokios, kad privaloma nedelsiant nusiųsti pareigūnus ten, kur įtariama, jog girtas vyras muša žmoną (arba atvirkščiai), bet besilaukianti moteris miške ir pagimdys, kol valdininkai sugalvos, kaip jai padėti.
Šioje istorijoje yra keli svarbūs epizodai. Pirmiausia – tai tie dvynukai, kurie auga jos pilve. Nė vienas Seimo narys nesusidomėjo šiurpia istorija, vykstančia Širvintose. Juk kur kas lengviau aršiai padiskutuoti: drausti tėvams taikyti fizines bausmes vaikams ar ne, pasišvaistyti apkaltomis tokias pataisas pasiūliusioms Onai Valiukevičiūtei ir Rimantei Šalaševičiūtei.
Arba pakalbėti apie abortų draudimą, kurį šiuo metu ES taiko trys šalys, o Lietuva labai nori būti ketvirta. Bet kai reikia pasirūpinti tais, kurie dar negimė – tyla.
Antra – žmogaus psichinė sveikata. Matyt, toks yra dabartinių lietuvių mentalitetas: smerkti, niekinti ir kitaip žeminti žmones, kurie turi problemų su psichika.
Iki šiol prisimenu vieną neįtikėtiną istoriją, kai susidūriau su psichiškai nesveiku žmogumi ir visuomenės požiūriu į jį. Važiavau autobusu iš Vilniaus į Londoną. Kelionė truko kone dvi paras.
Vieną keleivį (kuris nemokėjo jokios užsienio kalbos ir į užsienį vyko pirmą kartą pas savo seserį, gyvenančią Londone) ties Belgijos ir Prancūzijos pasieniu naktį ištiko šizofrenijos priepuolis.
Jis išdaužė važiuojančio autobuso stiklą ir pabandė iššokti. Gerai, kad keleiviai jį sugavo. Kelionė tęsėsi, o kai ryte atsibudau, to keleivio jau nebuvo. Paklausiau autobuso palydovių – kur jis? Paaiškino, kad vyras paprašė išlipti.
Taigi šizofrenija sergantis, užsienio kalba nekalbantis vyras naktį atsidūrė kažkur Belgijos ar Prancūzijos degalinėje, nes autobuso personalas čia nematė jokios problemos.
Ir dabar problemos nemato nei teismas, kuriam pakako įrodymų, kad moteris smurtavo, bet nekilo klausimų dėl moters psichinės būklės, jos nėštumo ir jos gyvenamosios vietos.
Nei šimtai straipsnio apie „motiną siaubūnę“ komentatorių (kurie atvirai siūlo ją sterilizuoti ir vadina gyvuliu).
Vasariškas nerūpestingumas? Gal atsibuskime pagaliau! Tuoj gimdysianti psichikos negalią turinti moteris dvi savaites gyvena miške, bet iš Seimo, vaikų teisių gynėjų, socialinių tarnybų – nė šnipšt. Ar bent vienas širvintiškis pasiūlytų jai savo kambarį?
Vis dėlto gal smagiau padiskutuoti, ar saugi ir normalioje aplinkoje su motina auga nuo nepakančios visuomenės akių paslėpta Mergaitė?
