Ar Seimo narys P. Gražulis galėtų pretenduoti į tautos gynėjo vardą, jeigu nebūtų skandalų dėl gėjų arba visuomenės nuomonė apie juos būtų kitokia, nei šiandien yra Lietuvoje?
Ar Lietuvos gėjų lygos vadovas V. Simonko galėtų pretenduoti į gėjų teisių gynėjo vardą, ar galėtų vienoje gretoje atsistoti su žinomo JAV gėjų teisių gynėjo Stuarto Milko sūnėnu, su Švedijos Europos reikalų ministre ir kai kuriais Seimo nariais, jeigu nebūtų P. Gražulio išpuolių?
Matyt, ir vienam, ir kitam tai būtų neįmanoma. Demokratinėje valstybėje ir žmonės atkreiptų dėmesį, kad, be išsišokimų Seime ir už jo ribų, P.Gražulis niekuo kitu pasigirti negali.
Kiti prisimintų, kad šis politikas, daug kalbantis apie savo valstybę, vis dėlto prabangų visureigį registravo Latvijoje, o tai reiškia, kad mokėjo mokesčius į kitos valstybės biudžetą.
Turėtų būti keistoka girdėti ir šio veikėjo kalbas apie teisingumą ir matyti jį partijos „Tvarka ir teisingumas” frakcijos vadovu, nes būtent jam pritrūko drąsos prisipažinti, kas sėdėjo prie jo automobilio vairo, kai šis tiek kartų viršijo greitį.
Nuo atsakomybės jis išsisuko, nes Seimo nariui policija buvo daug atlaidesnė nei kokiam nors paprastam vairuotojui. Ar tokiu elgesiu Seimo narys nepademonstravo dvejopų elgesio standartų?
Bet garsiai šaukiant apie gėjų keliamą pavojų, Lietuvos žmonėms tai atrodo tik smulkmenos, nevertos dėmesio – juk kas gi kitas savo krūtine sustabdys gėjus Lietuvoje, jeigu ne drąsusis Seimo narys P. Gražulis?
Lietuvos gėjų lygos surengtoms eitynėms „Baltic Pride” P. Gražulis ir jo šalininkai gerai pasirengė ir padarė jas naudingas sau ne mažiau nei V. Simonko.
Sostinės Gedimino prospekte stovintiems žmonėms buvo išdalytos kaukės su P. Gražulio atvaizdu – nors pats parlamentaras tuo metu jau buvo sulaikytas policijos, turėjo būti parodyta, kad visų gražulių neišgaudysi.
O kad taip pasiruoštum, reikia skirti nemažai pinigų, kurie, tiesa, vėliau atsiperka.
Jeigu ne tokie P. Gražulio ir jo šalininkų veiksmai, ir V. Simonko, matyt, nebūtų pareiškęs, kad kitąmet gėjų eitynės Vilniuje vėl įvyks – tik dar gausesnės.
Kadangi panašaus pareiškimo negirdėjome iki pat P. Gražulio ir jo šalininkų akcijos pradžios, galima spėti, kad patvirtinimo dėl naujų eitynių finansavimo V. Simonko sulaukė po to, kai svečiai iš užsienio pamatė, kiek dar daug kliūčių Lietuvoje yra gėjų veiklai. Už tai V. Simonko turi būti dėkingas P. Gražuliui.
Beje, o ką mes žinome apie V. Simonko? Iki to laiko, kol horizonte pasirodė P. Gražulis, apie V.Simonko dažniau girdėjome istorijose dėl legalių ir pusiau legalių gėjų barų. Jis nebuvo nacionalinio lygio figūra, kokia dabar tapo dėl pasipriešinimo jo rengiamoms gėjų eitynėms.
Kitas Seimo narys Rokas Žilinskas, kuris neslepia savo homoseksualumo, pavadino V.Simonko veiklą „uždarąja akcine bendrove Lietuvos gėjų lyga”.
Iš viešai pasakytų šio politiko žodžių galima suprasti, kad tai yra tik maža grupelė žmonių, kuri turi naudos iš savo veiklos propagavimo ir to pasipriešinimo jai Lietuvoje atmosferos.
Jeigu tik visuomenė abejingai žiūrėtų į gėjų reikalus, V. Simonko žvaigždė užgestų.
Ilgainiui perlenkus lazdą galėjo prigesti ir P. Gražulio žvaigždė. Ypač jeigu žmonės būtų ėmę mąstyti, kam naudinga ta priešprieša. Bet jo partijos kolegos pasistengė, kad taip neįvyktų – juk Vidaus reikalų ministerijai vadovauja partijos „Tvarka ir teisingumas” deleguotas ministras, o jam yra pavaldi policija.
Tad policija sąmoningai ar nesąmoningai prisidėjo prie P. Gražulio, kaip atkaklaus kovotojo su gėjais ir Lietuvos gelbėtojo, įvaizdžio kūrimo.
Iš pradžių buvo suvaidintas dramatiškas, netgi atrodytų, brutalus, neteisėtas Seimo nario sulaikymas, bet vėliau, kad P. Gražulis visiškai neišnyktų iš horizonto šioje akcijoje, jis buvo paleistas ir vėl su megafonu vaikščiojo gatvėmis kaip teisingumo šauklys.
Po tokio sulaikymo P. Gražulis dabar galės skelbtis esąs kovotojas su policijos savivale, o policijos įvaizdis Lietuvos žmonių sąmonėje taip pat nepagerės.
Prieš gėjų eitynes protestavo ir į P. Gražulį panašūs veikėjai – S.Butkevičius, iš kažkur išnirę žinomi nacionalistai M. Murza, V. Mažonas, taip pat tautininkų atstovai.
Panašų reiškinį, kai kraštutinių pažiūrų veikėjams reikia vienam kito, matome ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) grumtynėse su tautininkais ar kraštutiniais nacionalistais.
Kuo labiau LLRA veikėjai kaitina atmosferą Lietuvoje ir už jos ribų, tuo jiems tai naudingiau.
Ir priešingai – kuo daugiau nacionalistinių pareiškimų LLRA atžvilgiu girdime, tuo šiai politinei jėgai prieš rinkimus palengvėja sutelkti savo rinkėjus, o ramiu politiniu laikotarpiu jie išskysta.
Įkaitinus nuotaikas visuomenėje, ją radikalizuojant, dauguma žmonių pradeda nebesuprasti, kas vyksta, o dalis jų papildo rėkiančiųjų chorą.
To ir siekia savanaudiškų tikslų turintys to choro dirigentai.
