Piktintis ar juo labiau ginčytis čia, žinoma, nėra su kuo – nors 2004 metai yra simboliniai, tais metais Lietuva įstojo į NATO ir Europos Sąjungą, ir sovietinės plaukimo mokyklos joje jau buvo likę ne daugiau nei Rusijos kariuomenės, sovietinių pasų arba nemokamų vietų automobiliui pastatyti Vilniaus senamiestyje.
Idiotiški pareiškimai nereikalauja atsakymo ar argumentų: atvirkščiai, bet kurie ginčai tuos kliedesius ilgainiui sutaurina ir paverčia mitais. Mitas, kaip žinia, jau yra alternatyvi realybė, kuri jos vartotojui yra tiek pat tikra, kiek apčiuopiamasis pasaulis.
Įsižeisti nėra prasmės: kai iš tarpuvartės jus apstaugia koks valkata ar latras, jūs neįsižeidžiate. Nes tokio asmens pripažinimo jums nereikia, ir jo pagarbos stoka jūsų nejaudina. Iš jo nieko ir nesitikėjote.
Sporto komentatoriaus pastaba buvo smulkmena, tačiau puikiai rodanti (tiems, kas nori matyti), kuo Kremlius plauna smegenis savo žmonėms kiekvieną dieną. Įdėmiau stebintys rusų televiziją ir skaitantys Rusijos internetą net nesistebi panašiu minties šuoliu. Aš buvau nustebęs tik vieną kartą: prisimenu, sovietų televizijos laidoje mano vaikystėje buvo papasakota, kad JAV juodaodžio jaunimo išpopuliarintas breiko šokis šiaip jau kilęs iš Rusijos ir Ukrainos. Nuo to laiko niekuo nebesistebėjau.
Kremlius jau daugiau kaip du dešimtmečius vykdo nuobodžią, negudrią, bet užsispyrusią savivertės gerinimo programą savo gyventojams, per nuolatinį smegenų vingių brūžinimą vieliniu šepečiu ir pasakojimą, kad „tiems, kas mus paliko, dabar yra dar blogiau“.
Panašiai nėra geresnės paguodos moteriai, kai išeina jos vyras, matyti jį po metų vienišą, prasigėrusį, be darbo ir be jokių draugų. Net jei ji tokio nemato, gali išsigalvoti ir pasakoti draugėms – vis lengviau ant širdies.
Štai jums dar vienas pavyzdys iš šiuolaikinės Rusijos sąmonės realybės: devyniasdešimt iš šimto tos šalies gyventojų labai nustemba sužinoję, kad Baltijos šalių gyventojai gali be vizų keliauti po Europą ir didelę dalį išsivysčiusio pasaulio. Likę dešimt lyg ir žino, tačiau vis tiek yra tikri, kad Baltijos šalių žmonės be vizų gali keliauti tik dėl to, kad galėtų plauti tualetus Europos ponams, nuo Londono iki Ciuricho.
Tais pačiais 2004 metais, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą ir NATO, Kremliaus žiniasklaida pasiūlė savo žiūrovams nuostabią televizijos dokumentiką apie elgetas, arkliukais ariančius alkanus valstiečius ir Kariotiškių sąvartyną. „Štai ką europiečiai dabar priima pas save.“
Žiūrint Rusijos televiziją, nereikia ilgai stengtis, kad bent kartą per savaitę pamatytum dar vieną laidą, kur barzdoti analitikai (visuomet iš kokio nors „Tarptautinio jungtinio strateginių tyrimų ir prognozės centro“; centras dažniausiai telpa dviejų kambarių bute) ir trumpais šeriais apžėlę komentatoriai aptaria ateinančią JAV, dolerio, Europos Sąjungos ir pasaulinio kapitalizmo griūtį. Iki bankroto visuomet būna likę šeši mėnesiai.
Kas tuo tiki, klausiate jūs? Kai tuometis Rusijos parlamento pirmininko pavaduotojas Vladimiras Žirinovskis prieš gerą dešimtmetį žadėjo, kad rusų mokslininkai šiek tiek perstums Žemės magnetinį lauką ir tada ateis galas visoms kitoms šalims, daug žmonių juokėsi ir siuntinėjo vieni kitiems vaizdo įrašą. Bet dar daugiau galvojo: „pamatysit, taip ir bus“, ir patenkinti daužė kumščiais orą. Niekas, žinokite, nepasikeitė.
Vienas geriausiai veikiančių ir populiariausių mitų Rusijoje yra apie tai, kad Baltijos šalys dar nebankrutavo ir žmonės negyvena medžiuose tik todėl, kad dar nespėjo iššvaistyti visko, ką išeidami paliko sovietai. Šiuo kliedesiu noriai tiki ir minios mūsų tautinių senolių, kurie yra įsitikinę, kad Lietuvoje automobilių keliai, mokyklos, ligoninės, gatvių šviestuvai ir vandentiekis dar tebėra tik todėl, kad mes visi ligi šiol gyvename iš dosniai palikto sovietų kraičio.
Visiems sveiko proto ir geros valios žmonėms žinoma, kad rusų ir Sovietų Sąjungos mokslininkai, selekcininkai ir kūrėjai išrado absoliučiai viską – radiją, elektrą, vidaus degimo variklį, peniciliną, internetą, obuolius, futbolą ir dešimtainę skaičiavimo sistemą. Todėl būtų keista, jei jie negalėtų taip pat ištreniruoti ir lietuvių čempionės Rūtos Meilutytės.
Žinoma, dar keisčiau, kad pasaulyje analogų neturinti Rusijos sportininkų ugdymo mokykla, taip dirbanti su mūsų Rūta, patiems rusams čempionų paruošti pamiršo. Matyt, iš didelio širdies gerumo. Arba jie tuo metu buvo dar labiau panirę į darbus, slapčia mokydami lietuvius žaisti krepšinį.
