Tai skambutis, kurį praleisti pro ausis Lietuvai būtų pavojinga.
Savaime suprantama, tokio pobūdžio provokacija įmanoma tik suteikus tam dingstį. Diplomatai bet kokiomis aplinkybėmis privalo kontroliuoti save, nesvarbu, darbo metu ar laisvalaikiu.
Tačiau tai tik dalis problemos. Į ją dera žiūrėti ir plačiau. Daug kas paaiškės po kruopštaus tyrimo, jeigu, žinoma, toks bus, bet jau pirmas paviršutiniškas žvilgsnis leidžia formuluoti nerimą keliančius klausimus.
Provokacijos techninės aplinkybės labai primityvios. Patyrę diplomatai tarpusavio pokalbiuose naudojasi neapsaugotomis ryšio priemonėmis, iš kurių informaciją galima paimti bet kokiame pasaulio taške. Ir Lietuvoje, ir pačioje Užsienio reikalų ministerijoje.
Kyla klausimas, ar Azerbaidžano ir Vengrijos ambasados turi apsaugotą nuo išorinio įsiskverbimo ryšio kanalą. Vyriausybinio ryšio centras, kuris mūsų valstybėje ir yra atsakingas už saugaus ryšio sutvarkymą Lietuvos įstaigose, dėl lėšų stokos šiose ambasadose nėra dirbęs.
Gal Užsienio reikalų ministerija savarankiškai tokią sistemą įdiegė? O kokia situacija užtikrinant slaptą ryšio kanalą kitose ambasadose? Ar jis atitinka šiuolaikines technologines sąlygas? O gal valstybė, kuri ambicingai pirmininkauja ES Tarybai, vis dar gyvena iš dovanotos technikos?
Provokacijos autoriai labai gerai žino bendras apsaugoto ryšio tarp ambasadų ir Užsienio reikalų ministerijos problemas.
Kai kurios ambasados techninio aprūpinimo požiūriu išvis yra lyg rėtis. Po provokacijos net apie orus bus baiminamasi kalbėti.
Tikslas pasiektas. Jau vien dėl to, kad nebūtų plečiama persekiojimo psichozė, reikia aiškių tyrimo rezultatų.
Analizuojant diplomatų pokalbius krinta į akis menka turinio vertė. Sudėlioti iš skirtingu laiku išsakytų ironiškų pareiškimų ir užuominų, paskelbti įrašai neatskleidžia nei dviprasmiškos mūsų valstybės vykdomos užsienio politikos, nei kokių nors negarbingų užkulisinių žaidimų.
Tokiais „samprotavimais” neįmanoma neigiamai veikti nei dvišalių santykių, nei pakenkti Lietuvos Rytų partnerystės iniciatyvos politikai.
Įsižeisti dėl ironiškų komentarų galėtų nebent premjeras ar prezidentė. Šiuolaikinėmis priemonėmis nesunku surinkti net kur kas pikantiškesnių diplomatų samprotavimų gatvėje, restoranuose, priėmimuose, bet paprastai žvalgybos jų nenaudoja.
Viešai akcijai reikia rimtesnės motyvacijos nei elementarus pasimėgavimas turima informacija.
Daugelis apžvalgininkų ambasadorių pokalbių paskelbimą sieja su provokatorių bandymu kišti pagalius Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai. Iš dalies tai tiesa.
Tačiau provokatorių užmojai platesni ir sietini su ateitimi. Niekam ne paslaptis, kuri valstybė yra nepatenkinta Lietuvos politika Pietų Kaukaze. Prieš keletą metų oficialus Lietuvos dėmesys Pietų Kaukazui buvo susilpnėjęs, bet prasidėjus pirmininkavimui jis vėl suintensyvėjo.
Daug kas priklauso nuo ambasadoriaus asmenybės ir aktyvumo. Į provokacinę akciją pakliuvę diplomatai nėra snaudžiantys pareigūnai ir neabejingi situacijai Pietų Kaukaze. Neatmestina, jog tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl „plepėjimo” lygio ambasadorių pokalbiai staiga buvo taip sureikšminti. Tai šūvis į ateitį.
Lietuvos diplomatai Ukrainoje, Moldovoje, Pietų Kaukaze yra priešiškų žvalgybų padidėjusio dėmesio zonoje ir jis tik stiprės.
Ar įmanoma tokia informacinė provokacija be kieno nors pagalbos iš vidaus, kad ir iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos?
Kitais žodžiais – ar pagrindinėje valstybės diplomatinėje institucijoje veikia priešiškos žvalgybos agentūra?
Vidiniams, tarpinstituciniams skandalams kurti „paslaugių” darbuotojų įvairiose Lietuvos tarnybose niekada netrūkdavo. Iki šiol tyrimai, kas, kam ir kada perdavė, nutekino informaciją, pasibaigdavo niekuo.
Labai lengva tyrimą nutraukti argumentuojant papildomos informacijos ar reikalingų techninių priemonių stoka.
Tokiu atveju valstybė padarytų sau didelę žalą. Užsienio reikalų ministerijoje jau seniai reikia kruopštaus kontržvalgybinio patikrinimo, net panaudojant melo detektorių.
Dar viena svarbi šio įvykio aplinkybė – oficialus politinis Užsienio reikalų ministerijos vadovybės reagavimas. Dažnai neapgalvotas institucijos atsakas yra papildomas žvalgybinės operacijos tikslas.
Ir ministras L.Linkevičius, ir prezidentė D.Grybauskaitė teisingai diplomatų pokalbių paviešinimą pavadino provokacija ir įvardino tikslą, dėl kurio ji buvo surengta. Provokacijos žvalgybinio braižo atpažinimas jau liudija brandesnį, negu būdavo anksčiau, panašių įvykių vertinimą.
Ambasadorius A.Žurauskas įteikė atsistatydinimo pareiškimą. Bet reikėtų gerai pagalvoti, ar, pirmiau neatlikus detalaus tyrimo ir kontržvalgybinio patikrinimo, reikėtų imtis skubaus darbuotojų atleidinėjimo. Ko gero, to provokatoriai ir norėtų.
Lietuvos institucijos jau yra pajėgios nesielgti pagal priešiškų žvalgybų surašytus scenarijus.
