Noromis nenoromis tenka prisiminti konservatorių Vyriausybės pažadus, žarstytus 2008–2009 metais. Tuomet A.Kubiliaus kompanija aiškino, kad naujas renovavimo modelis paskatins žmones atnaujinti daugiabučius, o statybų verslui tai taps jau net nebe kopėčiomis, o tiesiog katapulta, padėsiančia išskristi iš krizės duobės.
Kuo tai pasibaigė, visiems liūdnai žinoma – pagal renovacijos programą „Jessica” Lietuvoje atnaujinti vos 23 daugiabučiai.
Ar dabartinė Vyriausybė irgi lipa ant to paties grėblio, į kurį savo kietas kaktas jau atidaužė konservatoriai? Iš pirmo žvilgsnio gal ir panašu, tačiau pasigilinus galima įsitikinti, kad šįkart optimizmas labiau pamatuotas.
Svarbiausia, kad įsigaliojo nauja tvarka, pagal kurią patys daugiabučių gyventojai nebeprivalo įsipareigoti bankams.
Paskolas ima savivaldybių valdomos įmonės, kurios vėliau atsiskaitys su bankininkais iš sumažėjusių sąskaitų už šildymą.
Tai, kad kredito institucijų besibaidantiems žmonėms nebereikia su jomis turėti jokių reikalų, jau yra nemažas žingsnis į priekį. Ne veltui kai kuriose savivaldybėse renovacija išties įsibėgėjo.
Ignalinoje atnaujinta pusšimtis daugiabučių, iki kitų metų pabaigos prie jų gali prisidėti dar šimtas. Juda ir zarasiškiai, druskininkiečiai.
Bet net ir valdžios minimi 800 namų, kuriuos tikimasi atnaujinti per pusantrų metų, tėra lašas jūroje. Vien sostinėje jau dabar verkiant reikia iš esmės renovuoti bent pusę iš 6 tūkstančių daugiabučių. Daugumai likusių nepakenktų bent dalinis atnaujinimas.
Lietuvoje yra apie 40 tūkst. daugiabučių namų, kuriuose gyvena kone 70 proc. Lietuvos žmonių. Net apie 35 tūkstančius iš jų reikia renovuoti, nes tai seni ir energijos vartojimo atžvilgiu visiškai neefektyvūs statiniai.
Jau daug metų žmonės viliojami gerais pavyzdžiais. Yra ne vienas atvejis, kai šalia esančiuose daugiabučiuose sąskaitos už šildymą skiriasi kelis kartus, nes vienas jų – kiauras, o kitas – sutvarkytas.
Tačiau vien pavyzdžių nepakanka. Kodėl Slovakijoje masinis renovavimo procesas prasidėjo 2004-aisiais, Lenkijoje – dar 1998 metais, o pas mus niekaip nepajuda iš vietos arba stumiasi į priekį vėžlio žingsniais? Receptas labai paprastas: tiek slovakų, tiek lenkų valdžia nepabūgo užkrauti finansinės naštos ant pačių gyventojų pečių.
Juk, kad ir kaip žiūrėsi, daugiabutyje gyvenančio žmogaus turtas nesibaigia už buto durų.
Tose valstybėse jau seniai įprasta kaupti lėšas būsimai renovacijai, kurios anksčiau ar vėliau tikrai prireiks. Maža to, šiose šalyse buvo panaikintos kompensacijos už šildymą, kurios Lietuvai iki šiol kasmet atsieina šimtus milijonų litų.
Tuomet žmogus turi susimąstyti, kas jam geriau: ar gyventi kiaurame name ir mokėti milžiniškas sąskaitas šilumininkams, ar pamažu kaupti ir paskui prisidurti pasiskolinus iš banko ir susitvarkyti savo nekilnojamąjį turtą.
Ar tai įmanoma pritaikyti Lietuvoje? Be jokios abejonės. Daugelis ekspertų jau seniai siūlo įvesti privalomąjį lėšų kaupimą. Apskaičiuotas net optimalus mokestis: 50 centų už kvadratinį metrą kiekvieną mėnesį.
Standartinio 60 kvadratinių metrų buto savininko išlaidos išaugtų 30 litų per mėnesį, tačiau šie pinigai neatitektų dujas tiekiančiam „Gazprom”. Per metus įmanoma sukaupti 360 litų, o per penketą metų – 1800 litų, kurių jau galbūt pakaktų pradinėms renovacijos išlaidoms.
Kita vertus, valstybės parama renovacijos projektams turėtų būti skaičiuojama ne procentais nuo bendros sąmatos: privaloma nustatyti aiškų ir fiksuotą paramos dydį už kvadratinį metrą.
Valstybė dalį išlaidų padengtų tik renovacijai pasibaigus. Mat jos turėtų priklausyti nuo to, kiek atnaujintas daugiabutis sutaupo šilumos.
Maža to, jei valdžia nesiryžta nubraukti kompensacijų už šildymą, būtų visiškai normalu, jei jas gaunantys asmenys bei socialinių būstų gyventojai negalėtų balsuoti niekaip kitaip, kaip tik už renovaciją.
Juk ne kartą geras iniciatyvas yra sužlugdę mažiau už šilumą mokantys pensininkai ar kitokie remtini asmenys.
Ar sunku visus šiuos ekspertų pasiūlymus įtvirtinti įstatymu ar kitokiu teisės aktu? Tikrai ne. Juolab kad tai nėra dviračio išradinėjimas: būtent dėl tokios švelnios, bet vis vien prievartos pajudėjo renovacijos procesas daugelyje kitų Europos valstybių.
Šios idėjos visiškai neprieštarauja dabartinės valdžios iniciatyvoms, susijusioms su daugiabučių atnaujinimu.
Kita vertus, reikia prisiminti, kad lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas šildymui ir kompensacijos už jį nuo 2017 metų turėtų išnykti. Žinoma, jei valdantieji tam ryšis.
Tačiau griūvantys ir kiauri daugiabučiai kada nors turi būti atnaujinti. Atidėliojant sprendimus ir dengiant juose gyvenančių žmonių sąskaitas iš ir taip deficitinio biudžeto pinigai bus toliau leidžiami vėjais.