Žinoma, valstybės suranda būdų ir kalbėtis su teroristais, ir spręsti specialiųjų tarnybų veiklomis sukuriamas tarpvalstybines problemas. Tačiau tai daroma slaptai ir diplomatiškai, o ne viešai ir kvailai. Net mūsų Lietuvos patirtis su „WikiLeaks“, kai buvo aprašomi buvusių ir esamų šalies diplomatų veiksmai bei kalbos, turėjo tapti pamoka civilizuotam vertinimui. Juk prezidentė nekomentavo V.Ušacko ar A.Anušausko pasisakymų. Tik praėjus tam tikram laikui jie buvo nušalinti nuo valdžios.
Nėra didelė paslaptis, kad Lietuvos politikai vienas apie kitą plepa žymiai labiau neetiškai nei tariami diplomatų pokalbiai. Prisiminkime buvusios Seimo pirmininkės I.Degutienės pokalbio apie prezidentę įrašą. O kiek jų dar yra ir kiek dar bus paskelbta. Garantuoju, kad, jei elgsimės taip „principingai“, kaip dabar elgiamasi su keliais ambasadoriais, šalyje neliks nei ministrų, nei valstybės tarnautojų.
Iki šiol Lietuva laikėsi minėtos civilizuotų valstybių gyvenimo logikos. A.Ažubalio Užsienio reikalų ministerija atsisakė komentuoti „WikiLeaks“ pateiktą informaciją. L.Linkevičiaus Užsienio reikalų ministerija egzamino neišlaikė ir pasidavė provokacijai, pademonstruodama patį neprofesionaliausią elgesį per visą Lietuvos diplomatijos istoriją.
Dar galima pateisinti kai kuriuos Vyriausybės ir parlamento narius, kurie „ūkišku protu“ skaito tekstus, nesirūpindami tų tekstų patikimumu. Sakoma, ką matau – tą dainuoju. Kadangi mūsų aptariamas atvejis nėra vaikų žaidimas, o tarptautinė civilizuotų valstybių elgesio norma, atsakingi politikai neturėtų taip elgtis ir daryti tokias klaidas.
Didžiausia klaida – ministro L.Linkevičiaus sutikimas su tuo, kad „Youtube“ paskelbta informacija svarstytina ir tam klausimui būtinas tyrimas – komisijos sudarymas. Tokiu būdu buvo pripažintas tam tikras informacijos teisėtumas ir reikšmingumas. Juk negalime tikėtis, kad komisija bus tokia kvaila ir pripažins bei įteisins „jutubinių“ garsų gavimo būdą bei patikimumą. Jei vis dėl to komisija taip padarys – tai taps fataline klaida, be kita ko, įrodanti, kad tyrėjai patyrė politinį spaudimą.
Tyrimą reikėjo atlikti, aiškinantis, kas ir kokie yra provokacijos šaltiniai, kodėl neužtikrinamas saugus diplomatinis ryšys, bet kategoriškai atsisakyti tirti bei vertinti ambasadorių tariamų pokalbių turinį bei elgesį. Tuo tarpu dar didesnį nerimą sukėlė užsienio reikalų ministro pastaba apie papildomai renkamą „kitą“ medžiagą apie ambasadorius. Gal tai reiškia, kad ne svetimų valstybių, o Lietuvos specialiosios tarnybos „paleido“ į internetinę erdvę tariamus diplomatų pokalbius, o dabar ieško pateisinimo savo nelegaliems veiksmams?
Būtų sunku tuo patikėti. Todėl sunku tikėti ir tuo, kad L.Linkevičius dar ir papildomai užsakė surinkti medžiagos, kurį pagrįstų svetimos valstybės provokaciją.
Kaip iš tikrųjų tokioje padėtyje reikėjo elgtis? Pirmiausia derėjo nekomentuoti nepatikimos informacijos ir po tam tikro laiko, po pusmečio ar metų, jeigu ši provokacija būtų pakenkusi santykiams su Azerbaidžanu ar Turkmėnija, perkelti ambasadorius į kitą šalį arba sugrąžinti į Lietuvą. Taip būtų pasielgusios civilizuotų valstybių diplomatinės tarnybos.
O ką padaryti, kaip išbristi iš L.Linkevičiaus užkrautos bėdos šaliai?
Normalus karininkas tokioje situacijoje tikrai susimąstytų apie garbingiausią išeitį – prie smilkinio prigludusį pistoleto vamzdį, o buvęs krašto apsaugos ministras bent jau parašytų atsistatydinimo pareiškimą ir nuneštų jį į Prezidentūrą. Kadangi Prezidentūra, neabejotinai, yra šių klaidų dalyvė, ji nepatenkins L.Linkevičiaus prašymo. Praėjus pusmečiui, galima būtų įvertinti santykius su tam tikromis valstybėmis ir pagaliau jau diplomatiškai išspręsti ambasadorių rezidavimo klausimą.
Pabaigoje vis dėlto išdrįsčiau atsakyti, kodėl visa ši istorija iš tikrųjų įvyko, o būtent todėl, kad pasirinkome asmeniškumų, o ne valstybinę poziciją.
Prisiminkime, kad tariamame pokalbyje ambasadorius A.Žurauskas kalbasi ne su verslininku Kęstučiu, bet su vienoje iš prezidentės nemėgstamo verslininko G.Žiemelio bendrovių dirbančiu buvusiu diplomatu G.Šiaudvyčiu.
Neabejoju, kad lemtingas buvo ambasadoriaus juokelis – pasiūlymas prezidentei paskraidyti su G.Žiemelio lėktuvu.