Kad ir tas keistas lietuvių pomėgis menkiausia proga pleškinti fejerverkus vasarą, net nesulaukus prieblandos... Bet kai vidurvasarį devintą vakaro įjungiamas miesto gatvių apšvietimas, kyla ir nemalonių jausmų. Po keletą valandų plieskia žibintai dar saulei nenusileidus, o gilų rudenį ir žiemą neretai to nesulauksi iki vidurnakčio. Jeigu ir ima kas antras stulpas šviesti laiku, tai nustoja jau kokią trečią gilios juodos nakties valandą.
Nežinau, ar labai protinga centrinėje miesto aikštėje įrengtame vasaros kino teatre pusę dešimtos vakaro rodyti lietuvišką meninį kino filmą „Aurora“. Kad ir kaip vertintume, jis tikrai nepanašus į tokį, kurį gali žiūrėti su dviratukais po tą centrą besivažinėjantys aplinkinių namų mažieji gyventojai.
Žinoma, tai tik smulkmenos, tik neryškūs vasaros potėpiai. Tačiau būta ir ryškesnių.
Nieko nuostabaus, kad gėjų eitynės – mums dar egzotika. Bet viena iš didžiausių šios vasaros nesąmonių buvo – daryti iš to bent poros mėnesių trukmės skandalą, tuo pačiu ir nemokamą reklamą kontraversiškai vertinai žmonių bendruomenei. Po eitynių tik įsitikinome, koks dirbtinis ir paikas buvo tas karas su savomis, kai kurių nuomone, pasiklydusiomis avelėmis.
Nemažiau dirbtinai ir paikai atrodo teisinės neliečiamybės netekusios ir dėl to iš šalies pabėgusios Seimo narės, labai jau savotiškos partijos vedlės Neringos Venckienės paieškos istorija. Visi viską žino, pareigūnai irgi – bet visą vasarą tyli kaip Marytės Melnikaitės. O prispausti žiniasklaidos ir pagaliau prabilę, Amerikos ir Čikagos pavadinimus įslaptina kaip asmeninę banko sąskaitą. Tačiau teisėsaugos autoriteto taigi neįslaptinsi.
Lepinančios šilumos ir gaivaus lietaus prislopinta visuomenė jau tik iš šalies stebi vangias valdžios pastangas palaikant skalūnų dujų paieškų idėją, nors žinia jau pasklidusi: tų dujų taigi nėra... Bet gal yra naftos?... O gal turime aukso ir deimantų?..
Be išties originalaus garsiosios bėglės iš Seimo ir iš Lietuvos poelgio, nutiko šią vasarą ir daugiau savotiškų individualių poelgių. Pavyzdžiui, milijonu svarų sterlingų įkainotas lietuvaičio „pasivaikščiojimas“ Anglijos Ipsvičo stoties stogais. Pusdieniui sutrikdytas traukinių eismas, įspūdingos gaudynės, Karališkasis Anglijos teismas, gresiantys dveji metai nelaisvės. Ir jokios Lietuvos ambasados reakcijos, jokių bandymų bent pasikalbėti su savo piliečiu, šiuo atveju – namo besiveržiančiu, sutrikusiu jaunu inžinieriumi? Išvada – užsienyje bėdos ištiktas (kitaip šio nutikimo nepavadinčiau), gali pasikliauti tik savimi ir apvaizda. Ir visada būk pasiruošęs tautiečių patyčioms. Vasara – pavojingas metas. Keistais skandalais virsta net menai. Štai sugalvoja Kultūros ministerija konkursą galų gale pastatyti paminklą jau visą ketvirtį amžiaus jo besiilginčioje Lukiškių aikštėje. Temą parenka labiau nei abstrakčią – „Tautos dvasia“.
Vilniui – Europos kultūros sotinei prisiminti turime „Vamzdį“. Panašu, kad savo Laisvės kovotojams atminti netrukus turėsime komentatorių šmaikščiai pakrikštytą „Dantų krapštuką“. Užjaučiu kultūros ministrą. Joks žmogus negali išmanyti absoliučiai viską. Tačiau pakankamai gerai mūsų apmokami politikai ir valdininkai gali ir netgi privalo sukurti sąlygas rastis unikaliems, ilgai išliekantiems ir pajuokos nenusipelnantiems reiškiniams.
Antraip – kam jie mums reikalingi? Nejaugi tik smagiai pavasaroti?..
