Aplinkosaugos konsultantu dirbančio D.Mazėčio atostogų datą diktuoja krepšinis. Šiais metais vilnietis atostogaus rudenį, kai rugsėjo 4–22 dienomis Slovėnijoje vyks Europos vyrų krepšinio čempionatas, rašo „Lietuvos rytas“.
35 metų vilnietis – aistringas Lietuvos rinktinės sirgalius. Lydėdamas rinktinę jis spėjo išmaišyti visą pasaulį.
Vilniaus ir Kauno krepšinio sirgaliai – nesutaikomi. O kaip jie elgiasi, kai vyksta sirgti už Lietuvos rinktinę? D.Mazėtis sakė, kad tarp vilniečių ir kauniečių pasitaikydavo peštynių, bet dabar vienu autobusu ar lėktuvu jie keliauja taikiai.
– Vykstate į Slovėniją. Kas labiau kentės sergant už Lietuvos rinktinę – balsas, delnai ar kojos? – paklausė D.Mazėčio „Sostinė“.
– Į Slovėniją važiuosime autobusu. Ne tik mūsų, bet ir kitais sirgalių autobusais galėtų vykti ausų, nosies ir gerklės gydytojas. Darbo jis turėtų per akis.
Kelias dienas parėkavus pradeda skaudėti balso stygas. Pora alaus bokalų trumpam numalšina skausmą, balso stygos atsipalaiduoja. Bet antrą savaitę užpuola peršalimo ligos.
Būgnus mušantys sirgaliai kenčia nuo sunkaus fizinio darbo. Per olimpinį atrankos turnyrą Venesueloje lietuvių būgnininkų buvo trylika. Po rungtynių visi jie iš arenos išeidavo šlaputėliai.
Gerą valandą mušti būgną – kaip malkas kapoti. Būgnininkai skundžiasi rankų, sąnarių skausmais, nors kiekvienas turi prisitaikęs pirštinę, lazdelę. Vieni būgnus muša medinėmis, kiti – metalinėmis lazdelėmis.
Krepšinio aistruolis Tomas Balaišis-Sėkla prekiauja statybinėmis medžiagomis, tad sugalvojo, kad būgną geriausia mušti mūvint antivibracinėmis pirštinėmis. Be to, kiekvienas būgnininkas pirštus apsivynioja pleistru – kad neliktų nuospaudų.
Patyrę sirgaliai žino, kad einant stebėti rungtynių būtina nusimauti visus žiedus, nes nuo plojimų jie sulinksta.
Per daugelį metų kiekvienas sirgalius rado būdų, kaip saugotis, kad kuo mažiau pakenktų sveikatai.
– Ar dažnai būna, kad po rungtynių negalite ištarti nė žodžio, nes dingo balsas?
– Žinoma, jei visas rungtynes staugsi kaip beprotis, vėliau neprašnekėsi. Tada be balso gali likti ir kelias savaites.
Jei protingai rėksi, normalus balsas taps po dviejų ar trijų dienų. Aišku, jis dar kurį laiką gergždžia, būna žemesnis.
– Sirgalius turi būti ne tik fiziškai ištvermingas, bet ir gudrus?
– Taip. Prieš Pekino olimpines žaidynes mumis pasirūpino Vyriausybė, padovanojusi daug standartus atitinkančių vėliavų.
Kinijoje sirgalius iš tiesų žiauriai tikrino. Kad patektum į areną, kratė net tris kartus. Tikrino ir metalo ieškikliu, o būgnus teko ardyti, kad parodytum, jog viduje tuščia.
Kinai atidžiai tikrino ir vėliavas – ar atitinka dydis, ar nėra draudžiamų užrašų. Įsinešėme mažas vėliavas, bet kažkas sugalvojo jas susegti plastikiniais segtukais ir išėjo viena didžiulė.
– Lietuvos rinktinės palaikymo komandą sudarys įvairių miestų atstovai. Kaip jie sutaria?
– Iki šiol prisimenu konfliktą, kai 2005-aisiais vykome į Europos vyrų krepšinio čempionatą Serbijoje.
Autobusui pirmąkart sustojus kauniečių grupė pradėjo aiškintis santykius su vilniečiais. T.Balaišis-Sėkla tada juos taip apramino, kad nebegirdėjau apie konfliktus tarp Vilniaus ir Kauno.
Žinoma, būna, kad vilniečiai ar kauniečiai draugiškai vieni iš kitų pasišaipo, bet tik tiek. Tačiau sirgdami už Lietuvą jie užmiršta „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ kovas.
– Tai gal Vilnius ir Ryga sudarė sutartį ir lietuviai su latviais bus išvien prieš Balkanų valstybių sirgalius?
– Tie patys sirgaliai lydi Graikijos, Rusijos rinktines. Juos jau pažįstame iš veido.
Tačiau su latviais, kiek žinau, jokių ryšių nėra. Latvijos sirgaliai neišsiskiria gausumu, nes toje valstybėje populiaresnis ledo ritulys.
– Kokių staigmenų čempionatui Slovėnijoje sirgaliai paruoš jau Vilniuje?
– Apie tai sužinosime nuvažiavę į Slovėniją. Garsiai apie tai kol kas nekalbama.
Pavyzdžiui, prieš Europos krepšinio čempionatą Panevėžyje sirgaliai areną uždengė milžiniška trispalve. Šios vėliavos ilgis buvo 250 metrų. Prieš ją siūdami jie kelias dienas lankėsi arenoje, matavo. Tai buvo didelis darbas, jo nepaslėpsi.
Dėl šūkių, skanduočių vyksta nuolatinis konfliktas tarp sirgalių. Vieni nori išradingesnių, įdomesnių, kitiems gerai tokie, kokie yra. Iš tiesų šūkių arsenalas gana menkas.
Bet diskutuodami nusprendėme, kad sudėtingų skanduočių nereikia, nes ne visi sirgaliai jas išmoksta, susipainioja.
– Koks būtų sirgaliaus portretas?
– Jei peržvelgtume, kas iš 60 žmonių autobusu keliaus į Slovėniją, aptiktume visų socialinių grupių atstovų. Žinoma, daugiausia vilniečių, ėmusių burtis aplink T.Balaišį-Sėklą prieš dešimtmetį.
Kadangi tokios kelionės – nepigus malonumas, didelę grupę sudaro verslininkai – autoservisų, prekybos įmonių savininkai. Sirgalius, su kuriuo Kinijoje gyvenau viename viešbučio kambaryje, – picų išvežiotojas. Kitas prisiekęs sirgalius – taksistas.
Yra ir retų profesijų atstovų. Už rinktinę serga patologas anatomas, laidojimo reikmenų įmonės šeimininkas. Taip pat yra architektų, statybininkų grupės.
– Ar dažnai kitų šalių sirgaliams dar tenka aiškinti, kad Vilnius – ne Latvijos sostinė ir ne Rusijos miestas?
– Nelygu, kur važiuoji. Aišku, Venesueloje Vilnius niekam nerūpi. Bet krepšinio šalyse aiškinti, kur yra Vilnius, netenka.
Pasitaiko, kad lietuvius užsienio krepšinio sirgaliai pribloškia ne tik geografijos žiniomis. Štai Turkijoje per pasaulio čempionatą prieš trejus metus sutikome libanietį, kuris mums kelis vakarus pasakojo apie Lietuvos rinktinę, galėjo nesuklysdamas išvardyti jos kelerių metų sudėtį.
Negirdėtas dalykas – su musulmonu gėrėme alų, o jis prisipažino nė karto nebuvęs Lietuvoje. Tiesiog svetimšaliui, kurio profesija – statybininkas, labai patinka mūsų krepšinis.
– Ar bandėte skaičiuoti savo indėlį į kitų valstybių ekonomiką – kiek pinigų išleidote bilietams į varžybas, maistui, viešbučiams, transportui, pramogoms?
– Po kiekvienos išvykos suskaičiuoju, kiek išleidau. Sumos būna labai įvairios.
Tarkim, per aštuonių dienų kelionę į Venesuelą išleidau apie 4 tūkstančius litų. Nustebino tai, kad šios valstybės sostinė Karakasas – visai nepigus miestas.
Į Kiniją lėktuvų bilietai, viešbutis ir bilietai atsiėjo apie 3 tūkstančius litų.
Bet Pekinas man pasirodė labai pigus miestas.
Iš pradžių keliauti į viešbutį bandėme sausakimšu metro, bet neradę suprantamų nuorodų nusprendėme išmėginti taksi.
Nuo to laiko Pekine keliavome tik taksi, nes susėdus į automobilį keturiese kelionė iki miesto centro vienam asmeniui kainavo apie tris litus.
