JAV – vienai ar vis dėlto bent su keliais sąjungininkais – pagaliau smogus Sirijos režimui, padėtis toje šalyje ir visame regione gali tik pasistūmėti visiško chaoso link. Visų karas su visais, pirmuoju smuiku griežiant Libanui, Iranui bei jų teroristiniams augintiniams – tokia, regis, gali būti realiausia ir Sirijos, ir viso regiono ateitis.
Ši perspektyva vėl stabdo Vakarus ir JAV administraciją, nusprendusią žūtbūt siekti politinės paramos karo veiksmams bent savo kieme. Bet kokiu atveju Vakarų smūgių kanonadai antrintų ir ją net nustelbtų choras tų, kurie vieningai trauktų „Ar mes nesakėme?”, o daugelis iš jų net atvirai trintų rankas.
Pirmiausia – visų pasaulio diktatūrų, kurios susitelkė šia proga, frakcijai pirmininkaujantis Rusijos režimas. Čečėnijoje ir visame Kaukaze iki alkūnių iškruvintas rankas grąžantis, tarptautinės teisės besišaukiantis ir apie būsimas nekaltas aukas „pagalvoti” raginantis Kremlius žaidžia nepralošiamą žaidimą.
Žinoma, Maskvai nemalonu ir grėsminga, jeigu bus mušama ir dar grius natūrali draugė – kita diktatūra. Blogai ir tai, kad JAV parodys, jog tebėra pati didžiausia pasaulio jėga ir kurioje eilėje sėdi Rusija.
Kita vertus, jei bus vis blogiau – tik geriau. Bus galima dar garsiau savo rinkėjams ir visam pasauliui šaukti: „Štai jums jūsų demokratija ir jūsų Arabų pavasaris!”
Vakaruose taip pat turėtų dar labiau sustiprėti pozicijos tų, kurie klaida ir blogiu laikė bet kokią paramą – net ir labai atsargią – ne tik Sirijos sukilimui, bet ir visoms revoliucijoms arabų pasaulyje, kurių natūrali tąsa yra dabartinė krizė.
„Nebūtų Arabų pavasario, nebūtų ir Arabų žiemos”, – tokia išmintis, badant pirštu ne tik į Siriją, bet ir Egiptą ar Libiją, visada buvo itin paplitusi Vakaruose, o dabar gali tapti vyraujanti.
Ką ten Vakarai – galime pažvelgti ir į Europos Sąjungai šiuo metu išdidžiai pirmininkaujančios Lietuvos kiemą. Tai, kad visokios „demokratijos” ir jas nešantys perversmai – taip pat ir pačioje Lietuvoje daugiau kaip prieš du dešimtmečius – yra blogis, mano ir kai kurie nepriklausomos Lietuvos piliečiai.
Pagrindinė Arabų pavasario priežastis, pasirodo, yra ne pačios diktatūros, o bjaurusis „WikiLeaks” skandalas. Be to, tai nebuvo joks pavasaris, o, kaip matome, jau žiema. Tokias mintis neseniai viešai išdėstė net pažangusis užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.
Atrodytų, kas jau kas, o tokios valstybės kaip Lietuva lyderiai, vis besigiriantys, kad nesena mūsų pačių istorinė patirtis įkrėtė mums ne tik daugiau moralumo, bet ir proto, turėtų mokėti paprastą taisyklę – diktatūros visada žlunga ir kuo ilgiau jos tveria ir kuo yra stipresnės, tuo ilgesnė ir kruvinesnė jų agonija.
Žinoma, yra šiokių tokių išimčių. Galbūt tai, pavyzdžiui, SSRS žlugimas. Tačiau tik tuo požiūriu, kad kraujo jo metu galėjo būti daugiau, nei pralieta. Be to, jos agonija iš esmės dar tęsiasi Rusijai grįžus į diktatūrą.
Tuo metu įvykiai arabų pasaulyje šią taisyklę patvirtina su matematiniu tikslumu.
Tai, kas dabar vyksta ten, – kaina, kurią ne tik šių šalių visuomenės, bet ir Vakarai moka už ilgus susitaikymo, „pragmatiško” bendradarbiavimo ar net paramos dešimtmečius tikintis, kad tai truks amžinai.
Šio dėsnio nulemta ir padėtis Sirijoje. Juk jei ne tik JAV, bet ir visas Vakarų pasaulis būtų ėmęsi ryžtingesnių veiksmų daug anksčiau, padėtis greičiausiai ne taip primintų aklavietę ir vilkduobę kaip dabar.
Tad nedaryti nieko, toliau tikintis „politinių sprendimų”, kai jie akivaizdžiai neįmanomi, – tiesiausias kelias į dar blogesnę padėtį, nei darant ką nors net ir gerokai pavėluotai. Kad ir kaip susiklostytų padėtis Sirijos ir visoje arabų padangėje, telieka tikėtis, kad pamokos bus išmoktos. Juk progų jas prisiminti dar bus apsčiai.
Istorijos eilėje dar stovi gražus pulkelis Sirijos, Egipto bei Libijos giminaičių, iš kurių dvi – tiesiai už mūsų sienų.
