Užverktomis akimis, drebančiais balsais, išvargę nuo bemiegių naktų, sunkiai tramdydami jaudulį jie visi trys pradėjo pasakoti tokius dalykus, kad buvo sunku patikėti.
Gavo darbą registratūroje
Prieš tai sunkiai dirbusi baldų fabrike, Živilė prieš porą metų pateko į Plungės sveikatos centrą. Sužinojo, kad poliklinikos registratūroje atsirado laisva vieta, tad pabandė įsidarbinti. Nors įstaigai vadovauja Irena Nekrašienė, į pokalbį dėl darbo Živilė ėjo pas V.Nekrašą. Po pokalbio jauna simpatiška moteris iškart buvo priimta. Suprantama, ji labai džiaugėsi kur kas lengvesniu, geriau mokamu darbu. „Dabar laiko atgal neatsuksi“, – kad geriau būtų čia kojos nekėlusi, atsiduso Živilė.
Priekabiavimas
Kaip pasakojo Živilė, jai pradėjus dirbti, V.Nekrašas vis ėmė sukinėtis registratūroje, kviesti ją gerti kavos, rodyti perdėtą dėmesį. Moteris neslėpė – įstaigos savininko demonstruojamas palankumas jai iš pradžių patiko. Živilė į rodomą dėmesį atsakė tuo pačiu. Suklydo. Tuo metu – prieš dvejus metus – ir buvo padarytos tos nelemtos nuotraukos. Kada telefoną nuolat spaudinėjęs gydytojas fotografavo, Živilė sakė net nesupratusi. Pasirodo, tas nuotraukas medikas pasilaikė sau, o išplatino tik neseniai, nebežinodamas, kaip kitaip atkeršyti jį atstūmusiai moteriai.
Kad elgėsi netinkamai, Živilė tada suprato greitai. Iškart norėjo viską užbaigti. Deja, negalėjo. Anot moters, gydytojas pagrasino ją sužlugdysiąs. Sakė išmesiąs iš darbo ir padarysiąs taip, kad ji ne tik Plungėje, bet ir visoje Lietuvoje nerasianti kito darbo. Jauna moteris labai bijojo, todėl toliau kentė jo priekabiavimą ir psichologinį smurtą.
Iki tol neturėjusi jokių panašių sveikatos bėdų, Živilė palūžo psichologiškai, jai prasidėjo depresija. Kreipėsi į psichiatrę, ėmė vartoti vaistus. Vėliau, kaip pasakojo moteris, kompensuojamus antidepresantus jai išrašydavo V.Nekrašas. Tačiau jis skyrė kitokius vaistus nei jo kolegė. Stipresnius, didesnėmis dozėmis.
Kartais pats nueidavo į ten pat esančią vaistinę ir paimdavo jai kažkokių raminamųjų tablečių. Ji nuo psichiatro medikamentų jautėsi tik blogiau, dirbti tekdavo apdujusiai. Po kiek laiko Živilė susiprotėjo tablečių kiekį mažinti ir galop jų visai atsisakė. Nusipirkdavo pati, paprastesnių, tiesiog nuo nerimo.
Liepė atiduoti žmoną
Pasak Živilės, priekabiauti V.Nekrašas nenustojo. Ji negalėdavo dirbti – gydytojas nuolat sukinėdavosi registratūroje. Pradėjo iš savo darbuotojos reikalauti kraustytis pas jį gyventi. Sakydamas, kad I.Nekrašienė tuoj tuoj išsikraustys, Živilei pareiškė, kad jam reikia jaunos moters, tad liepė skirtis su vyru. Živilė nesutiko. Šeimos – vyro ir vaiko – sakė nepaliksianti. Tada gydytojas, anot jos, pagrasino: „Padarysiu taip, kad jie tave patys išmes kaip šliundrą.“
Registratūroje, kaip pasakojo Živilė, paėmė jos telefoną ir nusirašė jos vyro telefono numerį. Pasidomėjo ir jo sveikatos būkle. Garsiai apsidžiaugė aptikęs asmens sveikatos kortelėje įrašą, kad vyras irgi serga depresija. „Aha, vadinasi, pažeidžiamas“, – nudžiugo. Paskui Živilės vyrui pasipylė skambučiai ir grasinančios žinutės. Kad atiduotų jam savo žmoną.
„Miegojome, kai antrą valandą nakties pradėjo skambinti. Kiek žinau, tuo metu jis buvo Paryžiuje. Pasakė vyrui: turi atiduoti man savo žmoną! Vyras dar sakė, juk yra kitų jaunų moterų, o V.Nekrašas atkirto, kad čia esantis jo principo reikalas“, – vieno skambučio nuotrupas papasakojo Živilė. Tą naktį skambučių ir žinučių iš Paryžiaus buvo tiek, kad teko išjungti telefoną. Vien praleistų skambučių telefonas rodė 37.
Grasinimas ir nuotraukos
„Žinok, jei tu pakiši man koją, ne aš, bet yra kas tave prie medžio prikals“, – dar vienas V.Nekrašo pasakymas, įstrigęs Živilei. Šitaip jis, moters tvirtinimu, grasino jos vyrui. Kitą dieną vėl skambino, patikslino, kad negrasino, o tik įspėjo. Apie „atakas“ telefonu patvirtino ir Živilės tėvas – pats buvo šalia, kai suskambo žento telefonas. Žmogus sakė net pašiurpęs nuo gydytojo kalbos. „Tu jos nevertas. Aš ją pasiimsiu“, – taip V.Nekrašas psichologiškai engė Živilės vyrą. Galiausiai vieną dieną atsiuntė jam tas pačias nuotraukas, kurias vėliau visi matė „Facebook", ir parašė: „Ramybės tau.“
Živilė nebeištvėrė. Nors V.Nekrašas vis mėgdavo sakyti esąs visagalis, nes turi daug pinigų ir gali nusipirkti geriausius advokatus, o ji, vargšelė, kaimo moterėlė, tegu geriau net nebando į jį „kibti“, nes bus „sudirbta“, ji pasiryžo: šią vasarą išėjo iš darbo ir kreipėsi į policiją.
Išėjimas iš darbo taip pat buvo sunkus – prašėsi atleidžiama su ašaromis, pasakė I.Nekrašienei negalinti dirbti dėl jos vyro priekabiavimo. Direktorė žadėjo apie tai pakalbėti su sutuoktiniu, bet netrukus Živilė išgirdo pati buvusi dėl visko kalta.
Policijoje moteris parašė pareiškimą, kad V.Nekrašas intensyviai kišasi į jos asmeninį gyvenimą, kad darbe prie jos seksualiai priekabiaudavo, tad ji buvo priversta išeiti iš darbo, tačiau ir toliau nepalieka jos ramybėje, rašinėja įžeidžiančias, kompromituojančio pobūdžio žinutes jai ir jos vyrui. Rugpjūčio 8 dieną policija priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Pasiūlė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Živilė dėl to jau konsultavosi su advokatu, teisininkas patarė surinkti kuo daugiau įrodymų.
Privedė iki bandymo žudytis
Netrukus, kai parašė policijai pareiškimą, Živilė sužinojo apie „Facebook“ paviešintas dvejų metų senumo nuotraukas. Aišku, V.Nekrašas jos sutikimo neprašė. Moteris maldavo nuotraukas ištrinti – gydytojas nereagavo. Tik šaipėsi, kad sugadino jai gyvenimą dėl to, jog nebuvo su juo. Živilė prašė pagalbos I.Nekrašienės ir jų sūnaus, kad paprotintų V.Nekrašą. Gal po savaitės nuotraukos dingo, bet jos jau buvo atkeliavusios į mūsų laikraštį.
Dar prieš pasirodant straipsniui, Živilė jau gulėjo ligoninėje – viską užbaigti moteris norėjo prisirijusi tablečių. Nebepakėlė tokio psichologinio smurto, nuolatinio žeminimo, žmonių pašaipų. Be to, prieš tai viską atleidęs Živilės vyras taip pat palūžo – paprašė skyrybų. Šeima subyrėjo.
Terorizavimas baigėsi. Kas bus kita V.Nekrašo auka?
Kai Živilė pateko į ligoninę, gydytojas paliko ją ramybėje. Daugiau nebeskambino ir neberašė. Gal nusižiūrėjo kitą juodaplaukę darbuotoją – jį traukia tik jaunos tamsiaplaukės. Paklausta, ar žino ir daugiau panašių atvejų, moteris tik liūdnai šyptelėjo – nuo V.Nekrašo priekabiavimo kentėjo tikrai ne viena moteris.
Tačiau kitos taip pat bijo viešumos, bijo prarasti darbą. Viena jauna gydytoja dėl tos pačios priežasties taip pat visai neseniai išėjo iš darbo – ji pati apie tai pasakė Živilei. O prisimindama tą atvejį, kai V.Nekrašas išmetė nuogą moterį iš savo namų, tik tarstelėjo: „Jūs turbūt nematėte, kokias nuotraukas gydytojas buvo išplatinęs su ja... Ten buvo dar žiauriau nei mano atveju...“
Dievas, ryjantis vaistus
Ne tik Živilei, bet ir kitiems darbuotojams per susirinkimus V.Nekrašas vis kartodavo esąs Dievas. Kad šiam visagaliui pačiam reikia gydytojo pagalbos, moteris suprato vėliau. „Dažnai po dvi ampules stiprių raminamųjų leidžiasi į veną.
Slaugytojos net bijo leisti, bet jis liepia. Kiek girdėjau, vaistus jis leidžiasi ir naktimis. Dažnai iš buteliuko išsikrato spalvotų tablečių į saują, atsiskaičiuoja ir po kelias iškart suryja... Ar gali tokios būsenos gydytojas psichiatras bendrauti su pacientais?“ – apie matytus dalykus pasakojo Živilė.
Živilės tėvai – paprasti kaimo žmonės, stipriai palaikantys vienas kitą. Mama Regina pati turi rimtų sveikatos bėdų, jai apie šį košmarą išvis buvo sunku kalbėti. Šeima supranta, kad ne jų kišenei brangūs advokatai, tačiau tiki teisybe ir viešumo galia. Nebuvo lengva visiems ateiti ir papasakoti apie tai laikraščiui, bet nebegalėjo kęsti žmonių pašaipų ir matyti dukros skausmo.
Anūkas taip pat patyrė didelį sukrėtimą, ne kartą seneliams skundėsi, kad kažkoks dėdė jiems naktimis skambinėja. Živilės tėvas Danielius neslėpė – norėjo pas savo bendraamžį gydytoją, kurį anksčiau laikė inteligentu, nueiti ir prikulti jį su vėzdu. Šitiek skausmo suteikė jų dukrai, jų šeimai. Tačiau kam teptis rankas į tokį.
Tegu žmonės sužino, kaip buvo iš tikrųjų. Šeima tikisi, kad V.Nekrašo elgesį tinkamai įvertins Etikos komisija (Živilė komisijos pirmininkui situaciją išdėstė raštu. – Red.), tiki, kad jis už savo veiksmus atsakys teisme, kad neteks gydytojo licencijos.
Šiandien Živilės Lietuvoje jau nebėra. „Plungės žiniose“ ji su tėvais buvo likus dienai iki išvykimo, tik prieš kelias dienas grįžusi iš ligoninės. „Gal atsigaus vaikas, pakeitęs aplinką, sustiprės, pamirš visus patirtus baisumus“, – atsiduso tėtis Danielius.
Moteris išvyko turėdama kur apsistoti, žinodama, kad teks dirbti fiziškai, kad kelis mėnesius nematys savo vaiko, likusio gyventi pas uošvius. Neliko kitos išeities – čia viską prarado. Žmonės klysta – suklydo prieš dvejus metus ir Živilė, bet už tai sumokėjo labai brangiai – neteko darbo, šeimos, sveikatos.
Pats V.Nerašas šios istorijos nekomentuoja.