Net neprimatančiai bobutei iš Gluškaimio aišku, kad jaunasis V.Gapšys – joks Darbo partijos (leiboristų) pirmininkas, o tik tikrojo ir vienintelio Pirmininko Viktoro avataras, todėl jo vardą, kaip ir tų leiboristų, dera taip pat imti į skliaustus. Jo karjera visiškai priklausė ir priklauso nuo „pirmtako” malonės.
Žinoma, pats V.Gapšys visiems bando parodyti, kad yra kitaip, nors tos jo demonstracijos tik dar labiau įtikina, jog obuolys nuo medžio ne tik toli nenuriedėjo, bet net ir nenukrito.
Antai kai socialdemokratų vedlys premjeras A.Butkevičius pirmą kartą pasiūlė nuteistam V.Gapšiui bent laikinai užleisti Seimo pirmojo vicepirmininko postą, šis atsakė grasinimais atimti iš kairiųjų vieną kitą ministro portfelį.
A.Butkevičiui tai pakartojus šiomis dienomis, V.Gapšys atsakė dar išradingiau – viešai pranešė bendražygiui Seimo galvai V.Gedvilui, kad šis jau gali krautis daiktus. Esą jis, Darbo partijos (leiboristų) pirmininkas, turėtų būti ir parlamento pirmininkas.
Regis, pačiam V.Gapšiui ir dar neištirpusiems partijos rinkėjams toks, jaunimo kalba kalbant, „trolinimas” – šmaikšti aukščiausio lygio politika, rodanti, kad esi „kietas”. Kita vertus, kodėl nedraskyti akių, jeigu tie draskomieji dėl valdžios laivelio stabilumo leidžia tai daryti?
Kita vertus, ir tikrojo Pirmininko pavyzdys rodo: laikydamasis tokio kurso kartais pakliūvi į bėdą, bet vis tiek pagaliau išlipi sausas ir dažnai atsiduri dar aukštesnėje vietoje, negu buvai anksčiau.
Tik štai mįslė: kas bus, kai tas Pirmininkas dėl kokių nors dar nežinomų, bet labai tikėtinų aplinkybių iš tiesų kur nors pasitrauks? Kaip be jo nugaros pavyks išplaukti šmaikščiajam įpėdiniui?