Problemų turi ir vaikai iš neturtingų emigrantų šeimų – afrikiečių, indų, kinų ar išeivių iš Karibų. Tačiau jų padėtis geresnė už britų vaikų – jau vien todėl, kad jų integracija aktyviai rūpinasi ir pačios mokyklos, ir įvairios organizacijos. O neturtingų britų vaikai tiesiog užmirštami. Rezultatai rodo, kad žemiausią, prasčiausiai išsilavinusią, mažiausiai apmokamus darbus dirbančią klasę šalyje netolimoje ateityje sudarys nuo amžių čia gyvenusių vietinių palikuonys.
Ir tai – nuoseklios „lygybės“ politikos padarinys. Tos pačios, pagal kurią nenubaustos lieka musulmonės, girtos primušusios baltaodę britę iš net nebandomų slėpti rasistinių paskatų – esą, religiją, kuri draudžia vartoti alkoholį, išpažįstančios merginos buvo nepratusios gerti. Tos pačios, pagal kurią, pagrįstai pratrūkus gyventojų pykčiui po žiauraus britų kareivio nužudymo gatvėje vidury baltos dienos, buvo persekiojami piktų interneto komentarų rašinėtojai, o radikaliems islamiškųjų budelių ideologams ir toliau suteikiama „žodžio laisvė“.
Ar tikra ta lygybė, kuriai įgyvendinti pasitelkiami dvigubi standartai? Kur tai veda ir kam to iš viso reikia?
Suprantama – visi žmonės lygūs. Nepriklausomai nuo tautybės ir odos spalvos. Visos kultūros – vertingos, visos tradicijos savaip papildo ir praturtina pasaulio kultūrinį margumyną.
Bet yra vienas be galo svarbus momentas – visi tie žmonės į tą unikalų pasaulio audinį įsilieja, jį neįkanojamai praturtindami, kai gyvena ne svetimoje, o savo žemėje. Papročiai, apranga, liaudies menai, gyvenimo stilius, tautos charakteris – visa tai žavi turistus, duoda peno mokslininkams.
O kas lieka, kai žmogus, suprantama, ne iš gero gyvenimo, atsiduria svetimoje žemėje? Tada daugeliu atvejų jo unikalumas ir „tautinis charakteris“ tampa nebe teigiamu, o neigiamu bruožu, lyg akmeniu po kaklu, tempiančiu į visuomenės dugną. Kuo labiau jis laikosi jo įsikibęs, tuo sunkiau adaptuojasi prie jį priėmusios svečios šalies taisyklių. O jeigu adaptuojasi – dažniausiai nutrindamas ne tik savo savasties, bet ir apskritai žmogiškumo bruožus.
Du milijonai Sirijos pabėgėlių – tai ne tik Sirijos problema. Tai ir Libano, Turkijos ir net visos Europos problema. Pasaulio rūpestis turėtų būti, ne kaip juos kuo svetingiau priimti, bet ką padaryti, kad jiems nereikėtų bėgti iš savo žemės, kad nereikėtų nutraukti savo šaknų.
Ori svetimšalių egzistencija Vakarų šalyje, patiems vakariečiams susispraudus į kampą savo pačių namuose, kad tik netrukdytų „svečiams“ - ne išeitis. Tikrasis žmogaus orumas skleidžiasi ne svetimuose namuose, o tuose, kurie statyti jo paties ir jo protėvių rankomis. Ten jis turi ir ką parodyti svečiams. Tikriems svečiams, atvykusiems pasižiūrėti, susipažinti, pabendrauti, o ne apsigyventi ir maitintis iš jo sąskaitos.