Dabar prisiminkime – kada ir dėl ko susvyravo Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos gretos, prasidėjo baisus, į viešumą išplaukęs apsižodžiavimas, kai nesusivaldė net apdairumu ir diplomatiškumu garsėjantis meras.
Ar tai įvyko išryškėjus politinį tapatumą užtikrinančių vertybių skirtumams, ar nesutarus dėl vizijų – kaip spręsti šildymo problemas, optimizuoti mokyklų darbą, užtikrinti geriamojo vandens kokybę ir panašiai?
Ogi visai ne. Karas, kurio atgarsiai prasisunkė į viešumą, kilo dėl atliekų tvarkymo varžantis, kas perims į savo rankas šiukšlių perdirbimo verslą. Savo ruožtu, tai tikrai ne atsitiktinis, bet laikmečio savitumą prikišamai liudijantis pavyzdys.
Kitas pavyzdys – iš kito pasaulio pakraščio. Italijos mafija savo citadelėje pradėjo lemiamą karą su valstybe. Ar jau vaidenasi, kad pasipylė šūviai iš pasalų, padaugėjo pasikėsinimų prieš principingus, valstybės interesą ginančius prokurorus? Ką veikia dabar aštuonkojis, išsiropštęs į paviršių? Ogi visų pirma blokuoja šiukšlių išvežimą, miestas pradeda dusti smarvėje, prasideda visuotinė panika.
Kartais pernelyg drastiškai priešpastatomi istoriškai išryškėję ankstesni gamintojų ir dabartinis vartotojų visuomenės tipai.
Iš tiesų, visada buvo gaminama ne šiaip sau, o tenkinant vartotojų poreikius, kai savo ruožtu vartojimo išplitimas, tarkime, ekstremalus vartojimo nutrūktgalviškumas leidžia plėsti ir intensyvinti gamybinius pajėgumus. Skirtumas tik tas, jog dabar, reklamos amžiuje, didesnis dėmesys skiriamas pačių poreikių, troškimų, sapnų gamybai.
Iš kitos pusės žiūrint, pastaroji pastaba nereiškia, jog toks gamybos tipas pasaulį paverčia pusiau iliuzija, apgaule. Iš tiesų, nepražiopsokime fakto, jog nežiūrint besikeičiančių madų ir naujų gamybos orientyrų, stabiliu mūsų gyvenimo palydovu su vis labiau didėjančia reikšme lieka šiukšlės.
Ypač noriu atkreipti dėmesį į tai, jog šiukšlė mūsų laikais dėl pažangos amžiaus savitumo yra vis labiau apčiuopiama daiktiškai, išlieka liudijanti gaminio pirmapradį medžiagiškumą. Jeigu anksčiau gaminys buvo dėvimas iki skutų, ištirpdant jo daiktiškumą įgyvendinant funkciją, tai ne taip seniai atsiradusi morališkai pasenusio gaminio samprata įpareigoja šiukšlių krūvomis laikyti nesudėvėtus daiktus.
Pasakysiu net taip, jog dažnai gaminys savo faktūra nuo pat pradžių jau trimis ketvirtadaliais yra šiukšlė, o toliau šios proporcijos tik dar labiau kinta šiukšlės naudai.
Ar žmogus, kaip sakė Paskalis, yra tik mąstanti nendrė, siūbuojama vėjo? Vis tik jeigu įvertinsime žmogaus sugebėjimą palikti per gyvenimą didingas šiukšlių krūvas po savęs, tai – visas kalnas ar net kalnagūbris su galimai savitu reljefu.
Galbūt kada nors atsiras galimybė kiekvienam žmogui susipažinti su savo gyvenimo šiukšlegrama. Kita vertus, ne tik apie paprastąją kiekybę čia kalbame. Kaip visiems gerai žinoma, sekliai, siekdami pažinti žmogų iš vidaus, visų pirma rausiasi po jo šiukšliadėžę.
Taigi, ar svarbiausioji mūsų nūdienos gyvenimo problema yra skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos reikalai, užsidegimas prasibrauti į gylį, prasigręžti iki esmės? Žinia, greitai ir dujos didelėmis apimtimis bus gaminamos iš tų pačių šiukšlių. Dabar, kaip sako filosofas, visa tiesa jau slypi paviršiuje.
Sveiki atvykę į Europos šiukšlintojų sąjungą. Tiesa, tai yra nepalyginamai geresnis pasirinkimas nei Tarybų šiukšlintojų sąjunga.
