Šį šeštadienį Vilniuje prasideda IV Pasaulio litvakų (Lietuvos žydų) kongresas, skirtas Vilniaus geto panaikinimo 70-osioms metinėms.
Lietuvos žydų bendruomenė, svečiai iš Izraelio, JAV, Brazilijos, Pietų Afrikos Respublikos ir kitų šalių prisimins kruvinąją holokausto tragediją Lietuvoje, bus gausu litvakų kultūrinį palikimą parodančių renginių. Tarp jų – dokumentinis filmas, sukurtas pagal pirmojo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Kvailių ašaros ir maldos“.
Atsiminti aukas ir žudikus
Litvakai aplankys su žydų istorija, taip pat ir su jos kruvinąja dalimi, susijusias vietas Lietuvoje.
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pabrėžė, jog pagrindiniai šio kongreso tikslai – dar kartą priminti Lietuvai ir visam pasauliui holokausto tragediją, kad nebūtų užmiršti nei aukos, nei žudikai, nei gelbėtojai.
Antras tikslas – skatinti Lietuvoje likusius žydus puoselėti savo kalbą, kultūrą. Ji teigė nustebusi, kai iš jau antros kartos Izraelyje gyvenančių ir dar jidiš kalbą mokančių žydų išgirdo žodį „kiešina“. Tai reiškia kišenę ir rodo, jog litvakų tarmė buvo patyrusi lietuvių kalbos įtaką, skyrėsi nuo kitų Europos žydų jidiš kalbos tarmių.
Renginiuose ketina dalyvauti aukšti Lietuvos valdžios asmenys – prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius. Diskusijoje apie holokaustą dalyvaus europarlamentaras Leonidas Donskis, rašytojas Markas Zingeris.
Kas iš tiesų buvo litvakai – Lietuvos žydai: medikai, menininkai, amatininkai, prekybininkai, darbininkai?
Tai buvo gausiausia tautinė mažuma tarpukario Lietuvoje, iki 1939-ųjų spalio „Kauno Lietuvoje“ jų gyveno apie 160 tūkst., o prijungus Vilnių ir Vilniaus kraštą – 250 tūkst.
Tarp žydų buvo 1918-ųjų nepriklausomybės karų savanorių, 20 žydų apdovanoti aukščiausiais anuomet Vyčio kryžiaus ordinais.
Antrojo pasaulinio karo metu išžudyta apie 95 proc. Lietuvos žydų, 190 tūkst. žmonių. Nors genocido įkvėpėjas ir organizatorius buvo Vokietijos nacių režimas, tai nenuplauna atsakomybės nuo tų lietuvių, kurie savo rankomis, dažnai savo iniciatyva žudė savo kaimynus, bendrapiliečius.
Litvakas – prekės ženklas?
Litvakais vadinami ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos, dalies Ukrainos žydų, gyvenusių buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.
Tačiau, F.Kukliansky duomenimis, tarpukariu jie save taip retai vadindavo.
„Teoriškai tas vardas, litvakai, buvo žinomas, bet faktiškai žydai jį retai vartodavo, kalbėdami apie save. Vadino save žydais, ir tiek“, - sakė F.Kukliansky.
Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pirmininkė džiaugiasi, kad litvakų vardas prikeliamas iš užmaršties, vis garsiau skamba pasaulyje.
Tačiau F.Kukliansky įžvelgia ir negerų dalykų. Jos nuomone, žodis „litvakas“ tampa ir prekės ženklu.
„Gaunu žinių, kad litvakų vardu naudojasi ir žmonės, su jais niekaip nesusiję“, - teigė LŽB vadovė.
Karas užklupo Palangoje
59 metų F.Kukliansky – holokausto tragediją patyrusių žydų palikuonė. Tiek jos tėvo, tiek motinos šeimų likimai tokie dramatiški, kad galima sukurti kvapą gniaužiantį kino filmą.
Jos tėvas, Samuelis Kuklianskis, buvo žymus teisininkas, kriminologas. Antrojo pasaulinio karo laikais jis išliko gyvas tik per stebuklą – kaip ir daugelis iš genocido pragaro ištrūkusių žydų litvakų.
Jį karas užklupo Palangos vaikų stovykloje, kai jam buvo 11 metų. Žydai buvo atskirti nuo kitų vaikų, bet Samueliui pasisekė. Jis, įsikišus lietuviams kunigams, buvo išvežtas į Kauną ir apgyvendintas vaikų globos namuose.
Iš čia jį pasiėmė motina ir išsivežė į Alytų, kur tuo metu gyveno šeima: vaistininkas Saulas Kuklianskis (Fainos senelis) su dar dviem vaikais – 17 metų vyriausiuoju sūnumi Moiša ir 14 metų dukra Ana. Samuelis buvo jauniausias vaikas.
Šeima nusprendė vykti į Veisiejus (Lazdijų r.), tikėdamiesi, kad mažame miestelyje bus ramiau, be to, ten daug žmonių pažinojo Saulą Kuklianskį, jį gerbė.
„Mes žinojome, kad vokiečiai skriaudžia žydus, kad yra priešiškai nusiteikusių lietuvių. Bet apie tokį siaubą, kad mūsų tautą žudys masiškai, net pagalvoti negalėjome. Šiauliuose anuomet gyvenusi mama pasakojo, kad įžengus vokiečiams vaikai, taip pat ir žydukai, juos džiugiai sutiko gatvėse. Mat iš suaugusiųjų buvo girdėję, kad blogi tik bolševikai“, - kalbėjo genocido siaubą patyrusių žydų palikuonė.
Ištrūko iš mirties nagų
Fainos močiutė vieną dieną išvažiavo į Alytų ir nebegrįžo. Kalbėta, kad ją kartu su kitais Alytaus inteligentais nužudė nacių talkininkai lietuviai, bet tikslių žinių apie jos likimą nėra iki šiol.
Tada prasidėjo Fainos senelio, tėvo, jo brolio ir sesers odisėja. Saulas su trim vaikais kažkokiu būdu iš Veisiejų pasiekė Gardiną (Baltarusija), kur gyveno giminės. Čia jie pateko į getą, 1942 metais jį pradėta likviduoti – tai reiškia, kad visi jo gyventojai buvo nužudyti arba išvežti į masinio naikinimo stovyklas.
Saulas su trim vaikais pabėgo ir pasislėpė miške prie Sventijansko kaimo (Druskininkų sav.). Tai pirmoji gyvenvietė Lietuvos teritorijoje, kirtus Baltarusijos sieną.
Miške vyriškis išsirausė žeminę ir pragyveno ten iki 1944-ųjų vasaros, kai vokiečius išstūmė puolanti sovietų kariuomenė.
Maisto, drabužių bėgliams parūpindavo vietiniai gyventojai lietuviai, taip nuplovę nors dalelę gėdos dėl tų tautiečių, kurie žydus šaudė ar išdavinėjo.
Sovietai žydais nesirūpino
F.Kukliansky motinos šeimos likimas – ne mažiau dramatiškas. Ji augo Šiauliuose, verslininko Giršos Taubo šeimoje. G.Taubas pirmasis Lietuvoje pastatė mechaninį malūną.
F.Kukliansky motina, būdama 12 metų, vos išvengė mirties – tą dieną, kai gete vyko siaubingoji Vaikų akcija, ji su suaugusiais išėjo į darbą ir taip išvengė mirties.
Po geto panaikinimo šeima buvo išskaidyta: F.Kukliansky senelis G.Taubas išgabentas į Dachau koncentracijos stovyklą, o močiutė, mama ir dvi jos seserys pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą, aprašytą garsiajame Balio Sruogos romane „Dievų miškas“.
„Pasitraukdami iš Štuthofo vokiečiai likusius kalinius, taip pat ir mano mamos šeimą, užrakino sandėlyje ir paspruko. Viena mamos sesuo mirė, nes kaliniai išbuvo be maisto ir vandens gal dvi savaites. Rusai atėjo ir išėjo, visiškai nesirūpino išsekusiais žmonėmis. Seneliui, kurį iš Dachau stovyklos išvadavo amerikiečiai, pasisekė labiau. Jį gydė sanatorijoje“, - pasakojo F.Kukliansky.
Slėgė antisemitizmas
Ji gimė, augo ir ilgai gyveno sovietinėje Lietuvoje, kurioje buvo daug kalbama apie tautų lygybę, bet tikroji padėtis buvo kitokia. F.Kukliansky, lankiusią lietuvių mokyklą, slėgė buitinis antisemitizmas, mergaitė buvo niekinamai pravardžiuojama „žydelka“.
Baigusi teisės studijas, ji ilgai negavo darbo pagal specialybę šalyje, kurioje oficialiai nebuvo bedarbystės, trūko darbo jėgos.
Vis tik LŽB pirmininkė įsitikinusi, jog litvakams artima yra Lietuva, nors čia žydai patyrė daugybę skriaudų ir nelaimių.
„Tarp pasaulio žydų yra nuomonių, kad Lietuva – kruvina žemė, žydams nedera čia gyventi. Aš taip nemanau. Niekas, nei žydai, nei lietuviai, neturi teisės man, laisvam žmogui, aiškinti, kur aš turiu gyventi“, - įsitikinusi F.Kukliansky.
