Visi tikėjosi, kad kuri nors iš pusių paskutiniu momentu padarys nuolaidų.
Tačiau šį kartą nebuvo jokių nuolaidų, net nieko panašaus į jas, ir didžiausia pasaulio ekonomika ramiai - lyg uždarydama kioską, kai suserga pardavėja - liepė šimtams tūkstančių federalinės Vyriausybės darbuotojų, nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, antradienio rytą palikti darbo vietas per keturias valandas ir eiti sau namo.
Išimčių sąrašas ilgas: kariai toliau tarnaus, kaip tarnavę, kalėjimuose niekas neatiduos raktų kaliniams, branduolinių elektrinių nepaliks be priežiūros, lėktuvai toliau kils ir tūps, senoliai gaus pensijų čekius. Negana to, nemokamų atostogų išleista (taip, už priverstinai praleistas dienas jie pinigų nebegaus) tik federalinė valdžia: valstijų ir vietiniu lygiu viskas veikia, kas tiesiogiai nepriklauso nuo Vašingtono - taigi dirbs ir policija, ir ugniagesiai. Veiks ir pašto tarnyba.
Tačiau kaip bepasuksi, tai retas atvejis, kai 800 tūkstančių žmonių JAV šiandien turės džiaugtis rudeniu (tik į šimtus nacionalinių parkų visoje šalyje geriau nevažiuoti, nes jie uždaryti, kaip ir daugelis muziejų) ir skaityti internetą, ir gerti kavą namie. Kiek tai tęsis?
Sunku pasakyti: 1995 metų pabaigoje ir 1996 m. pradžioje, kai JAV Vyriausybė buvo panašiai uždaryta, viskas truko 28 dienas. Būtų keista, jei tęstųsi labai ilgai: per daug interesų bus pažeista. Visos politinės jėgos pasiruošusios už savo principus mokėti tam tikrą, tačiau ne begalinę, kainą.
Ar bus poveikis ekonomikai? Kurgi ne. Visi verslai, dideli ir maži, vykdantys federalinės vyriausybės užsakymus ir šią savaitę tikėjęsi mokėjimų, turbūt turės palaukti ir pasukti galvas, kaip tuo tarpu mokėti atlyginimus. Vyriausybės uždarymas trenks per turizmą: per dieną JAV ambasados užsienyje priima virš 30 tūkstančių vizų paraiškų: didžioji dalis tų žmonių atidės arba atšauks savo keliones. JAV piliečiai, ketinę gauti naujus pasus, jų negaus, kol Vyriausybė negrįš į darbą.
Stebina tai, kad nėra jokios panikos ir beveik jokios dramos: vakar vakare Barackas Obama kalbėdamas žurnalistams šiek tiek bandė graudinti ir moralizuoti, minėdamas neatsakingus politinius oponentus ir vis kartodamas užuojautą paprastam žmogui, kuris labiausiai nukentės nuo Vyriausybės atostogų, tačiau neskambėjo nei piktai, nei dramatiškai – tik pavargusiai. Ir, ko gero, nė vienas žmogus po tos kalbos nepakeitė jau turimo požiūrio.
JAV žiniasklaidoje - kuri nušvietinėjo rietenas Vašingtone ir besiartinantį Vyriausybės uždarymą taip detaliai, kad jau kartais darėsi koktu – irgi jokios isterijos. Net gaila: lyg ir norėtųsi kokios skambesnės antraštės ar grėsminga muzika griaudėjančio TV skirtuko su didele spyna arba užtrenkiamais vartais.
Bet viskas labai ramu ir dalykiška. Beveik ne pirmo ryškumo naujiena.
Tai – požymis, kad nepaisant didėjančio valstybės kišimosi į šalies gyvenimą, JAV giliai širdyje tebelieka toks kraštas, kuriam mažai rūpi Vyriausybė. Amerikietis į ją žiūri skeptiškai ir nesiūlo jai daug dėmesio ir laiko. Jis žino, kad be jos neapsieis, tačiau vaizduotės Vyriausybė jam nežadina.
JAV vis dar individualistų ir užsispyrusių maištininkų kraštas. Himno žodžiuose pasakyta: „laisvųjų šalis, drąsiųjų namai“, ir tokiais keistais ir kurioziškais momentais, kaip ši spalio pirmoji, labai gerai matyti, kaip ryškiai ji skiriasi nuo Europos, grimztančios socializme ir seniai įsivaizduojančios laisvo žmogaus laisvą gyvenimą tik kaip valdžios leistą ribotą malonę.
