Po gėdingo Neringos Venckienės pabėgimo iš Lietuvos liko per 100 tūkstančių rinkėjų, per 2012 m. Seimo rinkimus balsavusių už „Drąsos kelią“, o dabar laukiančių naujų pranašų, kurie juos ves paskui save.
Stebėdamas nedidelės dalies šių žmonių pasisakymus ir įrašus socialiniuose tinkluose, atkreipiau dėmesį, kad jie lengvai patiki bet kuria sąmokslo teorija, įžvelgia piktus kėslus kiekviename mūsų valstybės įgyvendinamame projekte ir įsitraukia į kovą su sistema ilgai neraginami.
Skirtingu laiku sėkmingai pritraukdavusios nusivylusius mūsų valstybe rinkėjus Naujoji sąjunga, „Tvarka ir teisingumas“, Darbo partija ir „Tautos prisikėlimo“ partija dabar tapo sisteminių socialdemokratų vadovaujamos valdančiosios koalicijos dalimi arba visiškai išnyko. Jų visų retorikoje dominavo teiginys, kad Lietuvą du dešimtmečius pasikeisdami valdė konservatoriai su socialdemokratais, o ištaisyti jų klaidas tariamai galinti tik nauja su politiniu elitu nesusijusi antisisteminė jėga.
Tautinė idėja, kaip svarbiausia ideologijos šerdis, nė karto nesuviliojo daugiau kaip kelių procentų rinkėjų, bet sėkmingai papildydavo daugelio partijų nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų iki „Drąsos kelio“ programas. Žalioji ideologija, savo ruožtu, patrauklesnė tampa tada, kai imasi kovoti už arba dar geriau - prieš kažkokį tikslą. Patikėję žaliųjų agitacija prieš atominę energetiką pernai balsavo 853 tūkst. 163 rinkėjai, bet tik 53 tūkst. 141 iš jų rinkosi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą.
Kovodami su skalūnų dujomis, žemės pardavimu užsieniečiams, globalizacija ir vaikų, moterų bei seksualinių mažumų teisėmis buvę N.Venckienės gerbėjai, nacionalistai ir žalieji atranda vis daugiau bendrų interesų, o gal ir bendrus finansavimo šaltinius.
Juos vienijanti neapykanta Vakarų civilizacijai, liberaliajai demokratijai, laisvai rinkai ir žmogaus teisėms gali būti patraukli ir daliai šiandieninio kitų partijų elektorato. Tėvynės sąjungoje yra žmonių, kuriems Vytauto Landsbergio šalininkų pralaimėjimas liberalesnei Andriaus Kubiliaus grupuotei partijos pirmininko rinkimuose tebėra vos ne idealų išdavystė. „Tvarkiečiai“ turi Petrą Gražulį į Seimą atvedusius rinkėjus.
Susivienijęs po žaliai ruda iškaba antisisteminis frontas, palankiai susiklosčius aplinkybėms, gali būti sudominti nuo 300 iki 500 tūkstančių rinkėjų. Arba nesudominti. Tai priklausys nuo to, kaip sėkmingai jie išnaudos referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams parašų rinkimą, protestus prieš skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą... Ir nuo to, kaip Vyriausybei seksis įsivesti eurą.
Jeigu euro įvedimas žlugs antrą kartą arba jo informavimo kampanija bus tokia apgailėtina, kad sukels tik nerimą dėl tariamai gręsiančio euro zonos žlugimo ir visuomenės pasipiktinimą pinigų keitimo metu neišvengiamai suapvalintomis pardavėjų naudai kainomis, tai savaime augins antisisteminių jėgų reitingus.
Kraštutinė dešinė, netelpanti į tradicinių partijų spektrą visuomet buvo ne taip toli nuo kairiojo radikalizmo, kuriam artimas ir žaliųjų judėjimas. Ilgaplaukiai su maskuojamos spalvos striukėmis, skaičiuojantys žalvarnių lizdus ir gulantys ant bėgių po branduolines atliekas gabenančių traukinių ratais visuomet gerai sutardavo su Baltų saulės ženklus pamėgusiais pagonybės mylėtojais ir Sarmatijos pseudoistorijos tyrinėtojais.
Pasaulinės korporacijos, naikinančios miškus ir užteršiančios žemę naftos produktais, globali laisva rinka, skatinanti laisvai judėti įvairiakalbę ir skirtingų rasių darbo jėgą, vienodai nepatinka ir vieniems, ir kitiems. Kas gali vienyti geriau už bendrus priešus?
Su valstiečiais liaudininkais susijungusių žaliųjų kova prieš žemės pardavimą užsieniečiams neišvengiamai turėjo atvesti juos prie nacionalizmo. Ideologams, žinoma, reikės ne menkai paplušėti, kol sudėlios programines nuostatas taip, kad žalia pereis į rudą ir atvirkščiai beveik nepastebimai.
O pažvelgęs į anoniminių užsakovų apmokėtus antiskalūninės reklamos stendus, neabejoju, kad tokio junginio finansinė padėtis bus puiki.
