„Ašaromis ir nostalgiškomis melodijomis vieną praėjusios savaitės vakarą niūniuojantis mano, manau, kad ir daugelio tautiečių, televizorius drastiškai bei negailestingai manęs paklausė: „O kas iš to?“ Neseniai keliavau, mačiau, girdėjau, apkabinau, o dabar susimąsčiau, kad gelbėdami Afrikos vaikus nuo ligų ir giltinės pamirštame iškalbų posakį: "Neduok žuvies, o duok meškerę."
Pagarsinsiu drąsiai: ne siunčiami drabužiai, vaistai, žaislai ar net pinigai gydymui išgelbės Juodojo žemyno vaikus, bet mąstymas, kuris net atominiais ginklais apsistačiusiame pasaulyje gali būti išsigelbėjimas. Kaip supratau, suaukoti gerųjų lietuvių pinigai keliaus į gana turtingus Afrikos kraštus. Pavyzdžiui, Zanzibaro salos kaimai turi ir šulinius, turistai čia palieka nemažus pinigus, darbo vietų tikrai yra, bet dirbti norinčių - "trys pulkai po tris", t. y. niekas per daug nesiveržia, o jei ir pradeda, retas ilgai tedirba, nes reikia apsivogti, nusigerti, panašiai kaip ir giliuose Lietuvos kaimuose – pievas ant Nemuno krantų nušienauti reikia, pinigus moku, o šienpjoviai po pirmo atlyginimo naminuke pasivaišino taip, kad daugiau jų nebemačiau savo mylimos Dzūkijos lankose.
Net ir nemokamai dalijami tinklai, padedantys apsisaugoti nuo maliarinių uodų miegant, padėtį pakeitė nežymiai, nes problema glūdi ne "uoduose ir ne tinkluose", o mąstyme, kuris, pacituosiu vieną mūsų parlamentarę, "keičiasi labai lėtai".
Ar ne naudingiau būtų padėti statyti dar vieną mokyklą, apmokėti mokytojo darbą ir gelbėti ne dabar, bet gelbėti dabar ir ateityje, nes užmirštame ir kitus, gretimose ligoninėse, kaimuose mirštančius mažuosius, užmirštame, kad yra, kaip viduramžių teologai apibūdino Afriką, dar labiau „Dievo užmirštų kraštų“, užmirštame, kad į šį pasaulį tokių vaikučių ateis minios ir ši užmarštis mums suteikia trumparegių bei mažaširdžių aukotojų vardą.
Esame linkę daryti paviršutiniškus darbus, nes taip yra lengviau ir mažiau jėgų išeikvojame, nes artojo lietuvio sąmonėje mokykla... na ką gi ta mokykla, ašaros vaiko bent širdį suspaudžia. Kadaise vyskupas Jonas Kauneckas vienam verkšlenančiam seminaristui pasakė, parafrazuoju, - neverk, o imkis darbo, kuris duos ilgalaikių vaisių. Ir mūsų pagalba nėra ašaros ar gailestis, o konkreti mokykla, mokytojas, kurie padės suprasti, kad tie žmonės gimė iškasenų turtingame žemyne, apdovanotame nuostabiomis klimato sąlygomis, kad jie gali rinkti derlių du ar tris kartus per metus, visai kitaip nei mūsų lietų šalyje, kur vos ne vos pritapusį pomidorą išstiebiame į Afriką nei Lietuvą labiau mylinčią saulę.
Iš tiesų tai širdyje džiaugiuosi ir sveikinu surengtą akciją, tai didelis darbas, bet jį galime padaryti išskirtinį, nes mokslas, jeigu jį subrandiname iki lux mea lex, atneš ryškių mūsų visų mąstymo bei visuomenės permainų, atgins naujus kultūrinius ir politinius pavasarius.“
