„Manau, dabar sprendžiamas klausimas, ar V.Janukovičius skris į Vilnių, į partnerystės susitikimą. Jei neskris, tai, ko gero, pasirašymo galima nelaukti. Jei jis skris, kyla klausimas, kodėl. Dar yra galimybė, kad skrendant į Vilnių, jis turi ir planą A, ir planą B“, - sakė ir ukrainiečiu, ir lietuviu save vadinantis Vilniaus gyventojas.
Ukrainos Rada dar praėjusią savaitę neišleido Julijos Tymošenko gydytis užsienyje. Tik jei politikė bus išleista ES ketino priimti Ukrainą po savo sparnu – Vilniuje penktadienį pasirašyti su ja Asociacijos sutartį.
„Jei ne dabar, tai po 10 metų“, - apie Ukrainos įsiliejimą į ES kalbėjo A.Matvejevas.
Televizijos režisierius ką tik grįžo iš tėvynės, kur pristatė kartu su žmona Ingrida Laimutyte kurtą dokumentinį filmą „Tarp Nemuno ir Dniepro“. Filmo režisierius tikino, kad Kijeve nuo taksisto iki meno kūrėjo pasisako už sutartį su ES, tačiau niekas nežino, kaip bus.
„Teko su daug žmonių kalbėti. Visi mano, kad tai spręsis paskutinę naktį ar net paskutines valandas. Tai sprendžia vienas žmogus – prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ką jis galvoja, niekas negali pasakyti. Pačioje partijoje yra skirtingų srovių“, - kalbėjo beveik 20 metų Lietuvoje gyvenantis ukrainietis.
Jei Ukraina Vilniuje pasirašytų sutartį su ES, Lietuvai tai būtų istorinė akimirka.
„Lietuvai tai būtų laimėjimas, istorinis faktas, kurį prisimintų ir po tūkstančio metų. Bet jei ne dabar, tai įvyks vėliau. Diktatūra Ukrainoje nebeįmanoma. Jokio grįžimo atgal negali būti. Auga nauja karta“, - tikino vilnietis.
Vyras gimtinėje pajuto stiprėjančią laisvės dvasią. Jaunoji ukrainiečių karta nekantriai laukia, kada galės į ES šalis važiuoti be vizų.
A.Matvejevas kilęs iš Rytų Ukrainos. Prieš 20 metų jo krašte žmonės iš Vakarų Ukrainos ragino kilti už šalies nepriklausomybę. „Buvo 1989-1990 metai. Jie su geltonai mėlynom vėliavom agitavo už Ukrainą. Juos vadino fašistais. Dabar su ta pačia vėliava stovi iš Rytų Ukrainos kilęs prezidentas ir gieda šalies himną“, - kaip greitai viskas gali pasikeisti aiškino ukrainietis.
Jis įsitikinęs, kad po dvidešimt metų lygiai taip pat juokingi bus svarstymai eiti Ukrainai į Vakarų Europą ar neiti.
Dvi tėvynės – Lietuva ir Ukraina
A.Matvejevo ir jo žmonos I.Laimutytės kurtas filmas „Tarp Nemuno ir Dniepro“ daugiausia kalba apie lietuvius, kurie persikėlė gyventi į Ukrainą. Juostoje pasisako ir garsusis ukrainiečių boksininkas Vitalijus Klyčko, krepšininkas Aleksandras Volkovas, muzikantai, rašytojai.
Filmą vasarą rodė Lietuvos televizija. Ukrainiečių kalba įgarsintą filmą turėtų rodyti ir Ukrainos televizija.
Režisierius trumpai paaiškino, kad šis filmas – apie žmones, kurie turi dvi tėvynes. „Pats esu iš tokių, tik jie – lietuviai Ukrainoje, o aš ukrainietis Lietuvoje. Man buvo įdomu, kaip jie susigyveno su pirmosios tėvynės praradimu ir kaip jie suvokia antrąją tėvynę. Daugiausia lietuviai persikėlė į Ukrainą, kai įsimylėjo“, - pasakojo A.Matvejevas.
Kūrėjas į Lietuvą taip pat persikėlė dėl meilės.
Pirmą kartą Vilniuje vyras apsilankė 1989 metais. Mokydamasis Kijevo universitete, studentų vakarėlyje išgirdo pasakojimą apie Lietuvą ir Kaziuką, kur susirenka labai įdomūs žmonės. Kitą rytą su draugais nutarė ten nuvažiuoti.
„Ateinam į Kijevo stotį ir prašom 7 bilietų iki Kaziuko, Lietuvos miesto. Kasininkė ilgai ieškojusi paaiškino – nėra tokio miesto. Patarė: važiuokit iki Vilniaus, išsiaiškinsit. Traukinys į Vilnių atvažiavo naktį. Tuščiame mieste milicininko paklausėm, kur tas Kaziukas. Parodė link Katedros aikštės. Supratom, kad tai – mugė“, - pirmą pažintį su Vilniumi prisiminė A.Matvejevas.
Vilnius jo nepritrenkė, bet suviliojo. „Kai išvažiavau, supratau, kad Vilniuje kažko dar nesupratau ir turiu dar atvažiuoti“, - sakė režisierius.
Antrą kartą į Lietuvos sostinę jis užsuko su draugu keliaudamas per Baltijos šalis. „Vilniuje atsidūrėme rugpjūčio 23 dieną. Katedros aikštėje vyko mitingas, šmėžavo Hitlerio ir Stalino iškamšos. Pirmą kartą sužinojau apie Ribentropo-Molotovo paktą“, - ypatingas akimirkas prisiminė Lietuvos ukrainietis.
Dar po pusės metų jis antrą kartą atvyko į Kaziuko mugę. Tada ir susipažino su būsima savo žmona. Aleksas Kijeve studijavo žurnalistiką, dėl to nakvynės Vilniuje ieškojo pas žurnalistikos studentus. Tą vakarą Saulėtekio bendrabutyje vyko „prašmatnus ir jaukus“ studentų vakarėlis. Ten Aleksas ir sutiko Ingridą.
1995 metais vyras pradėjo gyventi Vilniuje, pora netrukus susituokė.
Prisiminimai iš vaikystės – su „Žalgiriu“ ir „Ereliuku“
Ukrainoje gimęs vilnietis prisimena, kad jau mokykloje Lietuva jam primindavo apie save. Sesuo kažkur Maskvoje nupirko jam sąsiuvinių, kuriuose žaliavo Kauno „Žalgirio“ logotipas. „Pirmas mano dviratis buvo oranžinis „Ereliukas“ iš Šiaulių. Nors dviračių ir Ukrainoje gamindavo, bet parduotuvėje netoli mūsų namų atvežė būtent lietuviškus“, - prisiminė režisierius.
Jis nuo vaikystės žaidė krepšinį. Jaunystėje žaidė už nedidelį savo miestą. Jau tada jam patiko Lietuvos krepšininkas Rimas Kurtinaitis. „Ukrainoje visi sirgom už „Žalgirį“, ne už Maskvos CSKA. Klasiokas turėjo pravardę Marčelo, nes išvaizda ir judesiais buvo panašus į Šarūną Marčiulionį. Lietuviai neįsivaizdavo, koks „Žalgiris“ buvo populiarus“, - kalbėjo pašnekovas.
Dabar Aleksas jaučiasi turįs dvigubą tautybę. „Lietuva – mano kraštas, aš atsakingas už tai, kas šalyje vyksta. Mano dukra – tikra vilnietė. Vilnius – mano miestas, turiu čia draugų, čia dirbu, moku mokesčius“, - vardijo vyras.
Jis puikiai kalba lietuviškai. „Lietuvių kalbos įgūdžiai – mano žmonos šeimos nuopelnas. Jos tėvai buvo principingi, kalbėdavo su manimi lietuviškai. Ėmiau greitai kalbėti lietuvių kalba, net kursų nereikėjo. Vėliau kalbos mokiausi kartu su dukrele“, - aiškino vilnietis.
Režisierius prisimena tas romantiškas akimirkas, kai iš būsimos žmonos gaudavo ranka rašytus laiškus ar telegramas. „Kelias dar išsaugojau“, - šypsosi 42 metų vyras.
